„Lietuva – pilnavertė ir vertinga NATO narė“

Krizės akivaizdoje

Jau 19 metų Lietuva yra pilnavertė NATO narė, tačiau 2022 m. pradžioje Ukrainoje prasidėjęs karas ir mūsų visuomenėje pasėjo klausimų – kas būtų, jeigu būtų? Koks yra mūsų indėlis į NATO sąjungą ir kaip Lietuvos kariai atrodo euroatlantinėje bendruomenėje?
Į šiuos klausimus gegužės 6 d. Prienuose vykusio NATO festivalio metu pabandė atsakyti diskusijos „Lietuva – pilnavertė ir vertinga NATO narė“ dalyviai: Lietuvos krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas ir diskusijos moderatorius Algis Ramanauskas.
Nepaisant to, jog pilnaverte Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nare Lietuva tapo beveik prieš du dešimtmečius, pats įstojimo procesas užtruko dar bemaž dešimt metų. Anot krašto apsaugos viceministro Ž. Tomkaus, norą ir siekį tapti euroatlantinės bendrijos nariais Lietuva išreiškė dar 1993 metais, o savo patikimumą įrodė pradėjusi nuo partnerystės taikai užtikrinti programų. „Norėjome įrodyti, kad esame patikimi partneriai ir būsime patikimi sąjungininkai, kad tai nebus vadinamasis saugumo vartojimas, bet būsime pasiruošę prisidėti ir prie saugumo užtikrinimo. Būtent mūsų karių dalyvavimas įvairiose tarptautinėse operacijose, mūsų patikimumas įvairiuose tarptautiniuose diplomatiniuose, politiniuose, kariniuose formatuose buvo tie veiksniai, kurie lėmė, jog 2002 m. Prahos viršūnių susitikime buvo pasakyta, kad esame kviečiami į NATO“, – sakė Ž. Tomkus.
Atsargos pulkininko G. Bagdono pastebėjimu, įstojimas į NATO buvo jau pati pabaiga, o iki tol vyko procesas, kurio metu Lietuva mokėsi ir kartu dirbti, ir komunikuoti. Pasak G. Bagdono, išreiškusi norą tapti Aljanso nare, Lietuva padarė pusę darbo, tačiau tik noro neužteko… Dar reikėjo būti tikrai demokratine valstybe, kurios įstatymai turėtų viršenybę prieš politikų valią ir norus, o svarbiausia – parodyti, kuo mes prisidėsime prie bendro euroatlantinio saugumo.
Tiesa, diskusijos moderatoriaus Algio Ramanausko teigimu, sąjungininkai niekada neturėjo problemų dėl mūsų pasiruošimo. Priešingai, Lietuva visada buvo pateikiama, kaip pavyzdys – nuo „išprotėjusių“ (gerąja prasme, – aut. p.), motociklais lakstančių specialiųjų operacijų pajėgų iki žemiausių grandžių. Pasak G. Bagdono, „išprotėjusios“ specialiųjų operacijų pajėgos – tai vienas iš didžiausių Lietuvos indėlių. „Kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi, mes neturime tiek daug tokios technikos, kokią šiandien matome, bet mes esame stiprūs žmonėmis, jų išradingumu ir pareigingumu“, – Lietuvos stipriąsias puses akcentavo atsargos pulkininkas.
Tarptautinėse gynybos planuotojų bei žvalgybos bendruomenėse vertinamas ir Lietuvos ekspertiškumas. Krašto apsaugos viceministro teigimu, Lietuvos tarnybų parengti žvalgybiniai vertinimai nugula ir ant kitų valstybių sąjungininkių vadovų stalų. „Kaip mes matome savo artimiausią aplinką, kai kalbame apie Rusijos federacijos pajėgumų vertinimą, visų pirma, klausiama lietuvių žvalgybos, nes čia yra mūsų ekspertizė. <…> Ne paslaptis, kad mes visada žiūrėjome į Rytus ir ten yra mūsų stiprioji pusė“, – mintimis apie Lietuvos grėsmių ekspertiškumą dalijosi Ž. Tomkus.
Tiesa, Ž. Tomkus pripažįsta, jog dėl nuolatinių klausimų Rusijos grėsmės atveju lietuviai kartais buvo vertinami kaip paranojiški baltai, be reikalo eskaluojantys situaciją ir, nepaisant 2008 m. įvykių Sakartvele, Krymo okupacijos 2014 m., tik 2022-aisiais Vakarai pagaliau pripažino, jog Rusija yra grėsmė ne tik Baltijos šalims. „Mes jau tuomet matėme ir vertinome tam tikrus dalykus ir ieškojome tam tikrų atsakomųjų priemonių“, – apie Sakartvelo ir Krymo įvykių pamokas ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui kalbėjo viceministras.
Paklausti, ką Lietuva dar gali padaryti, kad dar labiau sustiprintų Aljansą, pašnekovai atkreipė dėmesį, jog saugumo stiprinimui ribų nėra, todėl stiprindami savo pajėgumus ir vienybę tuo pačiu prisidedame ir prie bendrų Aljanso gynybinių pajėgų užtikrinimo. „Mes galime sustiprinti Aljansą kiek galime patys, būdami maksimaliai stiprūs“, – diskusijos pabaigoje sakė atsargos pulkininkas G. Bagdonas, pridurdamas, kad šalies gynyba – tai ne tik Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų bei kariuomenės, bet ir visų kitų valstybinių institucijų bei kiekvieno piliečio reikalas.

Rimantė Jančauskaitė