Kapavietė sodyboje šalia Pakuonio

Neseniai mažoje sodyboje, visai greta Pakuonio, darbą baigė Kultūros vertybių globos grupė, vadovaujama archeologo Lino Kvizikevičiaus. Pirmuosius tyrimus jie čia pradėjo maždaug prieš dvejus metus. O prieš tai mes ilgokai klausinėjome kaimo žmonių, gal kas yra girdėję apie nepažymėtas karių laidojimo vietas. Buvo ieškoma keturiasdešimties Antrojo pasaulinio karo metu žuvusių Vokietijos karių palaikų, pagal paraiškos duomenis, palaidotų bendrame kape Pakuonyje.
Tokio objekto kol kas mums nepavyko surasti. Paklausius žmonių atsiminimų, netikėtai buvo išaiškinta ir atrasta visai kita kapavietė sodyboje, tiesiog po gyvenamo namo langais. Kultūros Vertybių globos tarnybą tai labai sudomino. Apklausos, pirmieji bandymai parodė, kad vieta tikrai verta dėmesio. Darbai buvo vykdomi labai kruopščiai. Nuėmę viršutinį sluoksnį, tyrėjai atidžiai kasė, krapštė smulkiais įrankiais, valė mažais šepetėliais. Kiekvienas rastas objektas buvo išmatuojamas, fotografuojamas ir labai dalykiškai aprašomas. Tada palaikai ir jiems skirti radiniai atskirai supakuojami ir iškeliauja. Jais pasirūpins vokiečių karių kapų globos tautinės sąjungos „Volksbundas“ atstovai. Prie Pakuonio tyrinėtojai ekshumavo 9 praėjusio karo aukų palaikus. Pagal prie griaučių rastus identifikavimo žetonus galbūt saviškius kada nors atpažins giminaičiai. Vienus gal išsiveš į savo kraštą, o tie, kurie liks Lietuvoje, bus perlaidoti vokiečių karių kapinėse Šančiuose (Kaunas). Štai tokia žmogaus dalia gyvenimo audrose.
Sodybos šeimininkė Albina Gudauskienė sako nebijojusi po langais palaidotų žmonių. „Tai nelaimingų tėvų nelaimingi vaikai. Jie turėjo paklusti Hitlerio valiai. Aš jų neteisiu ir nebijau. Kai ėjo frontas, vokiečiai liepė pasitraukti, nes bus dideli mūšiai. Pabėgom. Kai sugrįžom, Pakuonis buvo sudegęs. Baisu… O mūsų sodelyje tysojo ilgas žemių kauburys. Buvo žmonių, mačiusių, kas čia pasidarė… Papasakojo apie vokiečių kapą… Amžiną atilsį čia gulintiems… Visus pagimdo, augina motinos, o koks likimas ištiks, gal nė Dievas nežino,“ – aimanuoja moteris, jau įkopusi net į dešimtąją dešimtį.
…Nudundėjo į praeitį pasauliniai karai, partizanų kovos. Žuvusiųjų palikuonys vis dar nori sužinoti, koks likimas ištiko kraujo brolius. Kultūros vertybių globos tarnyba siekia atkurti įvairius kovų istorijos momentus. Jiems teko surasti ir tirti dalį per Lietuvą žygiavusių kariuomenių pėdsakų. Svarbus ir nuolat atgaivinamas Lietuvos partizanų atminimas. Neseniai Šiaulių rajone Kuršėnų apylinkėse rasti paslėpti Lietuvos partizanų dokumentai. Šiemet rasti ir identifikuoti penkių Dainavos apygardos Šarūno rinktinės partizanų palaikai prie Leipalingio. Jų tapatybės buvo nustatytos DNR mėginių sugretinimo metodu ir antropologiniais tyrimais. Kad nepasitaikytų apsirikimų, DNR turi pateikti ne tik giminės, bet ir vykdantieji darbus. O šiomis dienomis atsiskleidė dar naujesni šio krašto partizanų likimo faktai. Laukia nauji, išsamūs tyrimai. Palaikų paieškas organizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Kultūros vertybių globos tarnyba.
Jeigu Jūs žinote vietas, kur galėtų būti palaidoti partizanai, įvairios karių grupės arba tie minėti 40 vokiečių, kurių palaikų kažkada likę maži vaikai, kiti artimieji dar vis ieško, praneškite. Padėkime atkurti mūsų krašto istorijos dalelę.
„Duok Dieve, kad mums ar mūsų artimiesiems netektų ieškoti savo vaikų ar giminaičių palaikų dar vieno gresiančio karo siaubo tvane“, – susimąstęs kalba savanoris tyrėjas Giedrius Paškevičius. Jam pritaria draugas Giedrius Nedzinskas, niūriai žvelgdamas į juodus maišus, kuriuose atgulę palaikai žmonių, Vokietijos motinų vaikų, gal ne savo noru nuėjusių sunkų užpuoliko kelią ir 1944 metais, žydint liepoms, pakastų po lietuviškos sodybos namo langais.
Kokie keliai ir likimai laukia mūsų ir mūsų vaikų šiandien gresiančio karo akivaizdoje?
Pakuonis, 2023 m. gegužė

Ona Zmejauskienė

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *