Istorija apie dulkes, plieną, drąsą ir nenumaldomą norą tobulėti

Prieš 14 metų mokyklą baigęs birštoniškis Domas Laukaitis buvo vienas iš tų mokinių, apie kuriuos mokytojai sakydavo: „Jis geras ir gabus vaikas, tik… tingi mokytis“. Tačiau pažymių knygelėje anaiptol „neblizgantys“ įvertinimai, pro ausis praleistos mokytojų pastabos ir netgi matematikos egzaminas Domui nesutrukdė tapti milžiniškos atsakomybės ne tik už save, bet ir už kitus reikalaujančios srities profesionalu, narsiu kariu ir Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadu. Apie tai, kaip nerūpestingas vaikinas pasirinko kariuomenę, sprogmenų neutralizavimo specialisto kasdienybę ir kuriozus darbe, D. Laukaitis sutiko papasakoti ir „Gyvenimo“ skaitytojams.

– Domai, sakoma, kad viskas prasideda nuo šaknų… Papasakokite apie savo vaikystę ir vietą, kurioje užaugote.

Domas Laukaitis (kairėje) kartu su kolega.

– Mama ir tėtis mane pavadino Domu, genealogija – Laukaičiu. Esu birštonietis, nors labiau save laikau Birštono vienkiemio žmogumi. Ar skiriasi birštonietis nuo Birštono vienkiemio gyventojo? Mano nuomone, taip. Mes tiesiog pripratę būti gamtoje, laisvėje, nevaržomi nesibaigiančių turistų srautų. Pamenu, kai lauke būdavo – 25 OC, o į pamokas buvo galima neiti, bet „vaikai nuo kalno“ – kaip mus tada vadino – vis tiek visada ateidavo.
Negimiau su šilkiniais vystyklais, persmeigtais aukso žiogeliu, vaikystė buvo daugiau mažiau laukinė ir nepažabota. Nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, todėl visas veiksmas vyko lauke, susisiekus su draugais fiksuoto ryšio telefonais, surinkus penkiaženklį numerį, kurį mokėdavome mintinai. Veikla su draugais buvo labai įvairi, žinoma, ji keitėsi su laiku – pradedant slėpynėmis iki vėlyvos nakties, baigiant grįžimais iš Vėžionių šokių su senu „ИЖ“ motociklu, per Nemajūnų ir Naudžiūnų miškus. Mano mama ir tėtis yra sunkiai dirbantys „auksiniai“ žmonės, kurie vaikystėje man ir mano broliui davė tikrai daug laisvės. Galėjome ieškoti savęs ir surasti, kas mums kelia susidomėjimą ir teikia džiaugsmą. Brolis Simas buvo kiek ramesnis nei aš. Jis atrado savo pašaukimą šokio srityje, dabar darbuojasi mūsų šalį reprezentuojančiame ansamblyje „Lietuva“ ir studijuoja informacinių technologijų subtilybes. Na, o aš, kiek save pamenu, buvau toks, kaip ir mano pavardė – Laukaitis: nubrozdintos alkūnės, tepaluoti pirštai ir grįžimas namo vėlai vakare. Kartais pagalvoju, kad niekas labai daug ir nepasikeitė, gal tik kelnių ilgis. Iki šiol neturiu ramių dienų, stengiuosi kiekvieną dieną išnaudoti maksimaliai, nes, kaip sakoma, mirštu kaip noriu gyventi.
– Taigi, esate Birštono vienkiemo žmogus, baigęs Birštono gimnaziją, į kurią neseniai buvote trumpam sugrįžęs, tik šįkart pamoką vedėte pats. O ar prisimenate, kaip Jums pačiam sekėsi mokykloje? Koks buvote mokinys?
– Nebuvau klasės pirmūnas, bet nebuvau ir labai didelis blogietis. Manau, kaip ir daugelis, nemėgau mokyklos taisyklių ir rėmų, į kuriuos buvau spraudžiamas. Dažniausiai sėdėdavau gale, nebent mokytojai „atgrūsdavo“ mane į priekį, nes, kaip jie sakydavo, „su tuo Domu susitvarkyti neišeina“ (šypsosi pašnekovas, – aut.p.). Pažymių vidurkis taip pat nebuvo auksinis, sakyčiau, geležinis (vidutinis), o ir tikslieji mokslai sekėsi prastokai. Nepaisant sunkumų tiksliųjų mokslų srityje, dabar, dirbdamas Lietuvos kariuomenės Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalione, puikiai suprantu, kodėl tikslieji mokslai vadinami mokslų karaliais ir karalienėmis. Didžiausi linkėjimai matematikos mokytojai Romualdai Padvelskienei, fizikos mokytojui Virginijui Kurtovui ir chemijos mokytojai Danutei Juodaitienei už nepaliaujamas pastangas visgi kažkaip „įdėti“ tam tikrus dalykus, kuriais dabar tenka kasdien naudotis, man į galvą.

Taip atrodo išminuotojų darbo užkulisiai.

Tiesa, humanitariniai mokslai sekėsi šiek tiek geriau, bet turiu prisipažinti, jog ir ten ne viskas buvo puiku. Būdavo parašai rašinį ir gauni 6. Kodėl? Nes 2 už klaidas ir 10 už mintis, tai vidurkis išeina 6. Tačiau dar mokykloje įgytos užsienio kalbų žinios mano darbe labai praverčia, nes išminuotojų kalba paremta anglų kalba, o visi sprogmenų katalogai surašyti anglų, rusų, vokiečių, švedų ir kitomis kalbomis. Todėl noriu padėkoti anglų kalbos mokytojai Birutei Sinkevičienei ir rusų kalbos mokytojai Redai Kisielienei. Labai vertinu suteiktas žinias, kasdien naudojamas studijuojant katalogus originalo kalba. Juk išminuotojas mažiausiai nori pasimesti vertime.
Galbūt atrodys, kad giriuosi, tačiau, mano nuomone, buvau tobulas pavyzdys to vaiko, apie kurį mokytoja per tėvų susirinkimą meluodavo visiems tėvams: „Na jis geras ir gabus vaikas, tik… tingi mokytis.“ Prisipažinsiu, mokytis tikrai tingėjau, bet vėliau aplinka privertė ne tik išmokti, ką praleidau pro ausis, bet ir kur kas daugiau į tai pasigilinti, nes nuo fizinių dėsnių ir matematiškai apskaičiuojamų atstumų dabar priklauso mano ir kolegų gyvybė.
– Taigi mokykla baigta, o po jos laukė Generolo Jono Žemaičio karo akademija: kas pastūmėjo pasirinkti karybą? Gal tokią svajonę turėjote dar vaikystėje?
– Nepamenu, apie ką svajojau vaikystėje: gal norėjau būti mechaniku, nes visuomet traukė galingi varikliai, o gal kosmonautu, kas jau dabar težino… Pamenu tik tai, jog visada žinojau, jog noriu užsiimti visuomenei naudinga, bet tuo pačiu ir jaudinančia veikla, o labiausiai baugino mintys apie emigraciją….
Ir vieną dieną į mokyklą atvyko Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos atstovas, vedęs mokiniams paskaitą apie karo akademiją ir tarnybos kariuomenėje perspektyvas. Klausiau jo ir pagalvojau: „Tai yra būtent tai, ko man reikia“. Žinoma, tuomet apie dabartinę darbo specifiką net minčių nebuvo, bet tuo metu mano gyvenimo krypties vektorius pasidarė aiškus ir ryškus kaip niekada. Taip sugalvojau įstoti į karo akademiją, o čia ir prasidėjo problemos… Kaip ir minėjau, nebuvau auksinis mokinys, tad ir egzaminus išlaikiau, švelniai tariant, silpnokai: į matematikos egzaminą taip ir nenuėjau, todėl po egzaminų sesijos kišenėje turėjau lietuvių kalbos, anglų kalbos ir istorijos egzaminus, kurių rezultatai buvo graudūs, kaip Pauliaus Širvio eilėraščiai. Nepaisant to, aplikavau stoti į akademiją. Ir, mano laimei, pasitaikė vieninteliai metai jos istorijoje, kai stojimui nereikėjo matematikos egzamino. O 2009 metų rugsėjo 1 d. rikiuotėje jau stovėjau, kaip Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kariūnas. Mokslai akademijoje sekėsi net labai neblogai, buvau pilnas motyvacijos ir įstojimą priėmiau kaip dovaną. Juk „kerzai ir plika galva man likimo dovana“ – būtent tokia eilutė buvo būrio skanduotėje.
– Karininko profesija visuomet buvo labai sudėtinga ir rizikinga, reikalaujanti milžiniškos atsakomybės, tačiau Jūs esate ne paprastas karininkas, o Lietuvos kariuomenės Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas. Kaip apskritai kilo mintis pasirinkti tokią rizikingą sritį?
– Pirmame akademijos kurse kariūnai vyksta į ekskursiją po Lietuvos kariuomenės dalinius, kurios metu kiekvienas dalinys rengia pristatymus apie savo veiklos specifiką. Šios ekskursijos metu aplankėme Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalioną. Čia Sprogmenų neutralizavimo kuopos specialistai mums pristatė sprogmenų neutralizavimo įrangą ir išminuotojų tarnybos bei darbo subtilybes. Buvau priblokštas ten tarnaujančių vyrų sumanumo, drąsos, atsidavimo tarnybai ir vykdomoms užduotims. Tūkstančiai hektarų išvalytų teritorijų, dešimtys tūkstančių sunaikintų sprogmenų, sudėtingiausios operacijos miestuose, bombų pjaustymas, sprogdiklių išsukinėjimas – visa ta informacija mane taip sužavėjo, jog po šios ekskursijos supratau, kad sprogmenys, dulkės ir pro galvą švilpiančios skeveldros turi mane lydėti iki „padžiausiu kerzus“, tai ką aš noriu daryti kariuomenėje.
Visada vadovavausi šūkiu: „viskas arba nieko“, o mūsų kuopoje taip ir yra. Mes negalime pakartoti operacijos, turime viską padaryti iš pirmo karto tobulai, nuo to priklauso, ar vyrai grįš pas žmonas ir vaikus. Mūsų darbas atsakingas ir pavojingas, todėl aš be galo didžiuojuosi, dirbdamas su savo srities profesionalais, geriausiais specialistais kariuomenėje.
Sakote ne paprastas karininkas? Esu netgi labai paprastas. Dirbu juodą darbą, reikalaujantį susikaupimo ir daug fizinių jėgų. Mano nuomone, kariuomenėje yra daugiau išskirtinių gebėjimų reikalaujančių sričių ir jos atstovų.
– Kaip į tokią tarnybos specifiką reagavo artimieji? Leisiu sau pajuokauti, bet tikriausiai sakė, kad geriau kur miškuose tanką vairuotumėte.
– Artimieji reagavo santūriai. Tarsi nebyliai sakė: „Tu žinai, ką tau reikia daryti.“. Niekas nebandė atkalbėti, visi žinojo ir matė, kad einu ten, kur noriu, kur reikia, kur galėsiu būti naudingas. Gal tėvų ar mano moterytės galvoje buvo ar yra kažkokių prieštaravimų, bet man niekas nieko nesakė, matyt, visi supranta, kad bandyti mane atkalbėti nuo to, kam esu sukurtas, būtų bergždžios pastangos. Dirbdamas savo darbą, manau, pakankamai aiškiai radijuoju, jog esu savo vietoje ir tai, ką darau, yra ne tik mano darbas, bet ir hobis.
Sakote, geriau tanką vairuoti? Vairuodamas tanką miške gali tapti lengvu taikiniu, o tanko šarvus gali perskrosti net kelios rūšys prieštankinių sviedinių ar ginklų, tad, mano giliu įsitikinimu, geriau pavirsti „raudonu rūku“ dėl savo klaidos, dirbant su amunicija, nei pavirsti „braškių žele“ tik todėl, kad kažkas yra labai taiklus ir tave užfiksavo savo taikiklyje. Man, kaip sprogmenų neutralizavimo specialistui, svarbu pačiam valdyti situaciją ir „laikyti visus virvės galus“ savo rankose. Tiesiog taip saugiau.
– Tikriausiai ne tik man smalsu, kaip atrodo sprogmenų neutralizavimo specialisto kasdienybė?
– Sprogmenų neutralizavimo specialisto kasdienybė labai įvairi. Turime daugybę užduočių ir prioritetų, kurie kartais keičiasi ne dienomis, bet valandomis ir net minutėmis. Sprogmenų neutralizavimo kuopoje dirba apie 100 specialistų. Su turimais pajėgumais ir įranga vykdome planinį standartinių sprogmenų neutralizavimą, kurio metu valome Lietuvos teritoriją nuo po karo likusių sprogmenų. Kiekvienais metais išvalome dešimtis hektarų rankiniu ir per tūkstantį hektarų vizualiniu būdais. Vykdome neplaninį standartinių sprogmenų neutralizavimą, kurio metu budinčios sprogmenų neutralizavimo komandos visoje Lietuvoje 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę vykdo budėjimą ir reaguoja į pranešimus apie rastus sprogmenis. Tokių skambučių per metus gauname nuo 800 iki 1500. Be jau paminėtų funkcijų, vykdome Lietuvos kariuomenės dalinių bei civilių institucijų paramą. Kuopos sprogmenų neutralizavimo specialistai remia dalinius kovinio šaudymo pratybų ar granatų mėtymo metu, naikindami nesprogusią amuniciją. Kuopoje tarnaujantys narai-išminuotojai teikia paramą pratyboms, susijusioms su vandens telkiniais ir rūpinasi amunicija, rasta vidaus vandenyse. Kuopos kinologijos skyriaus specialistai nuolatos remia tokias valstybines institucijas, kaip: policija, sienos apsaugos tarnyba ir kt., su tarnybinių šunų pagalba tikrindami transporto priemones, patalpas ir ieškodami sprogmenų specifinėse, sunkiai prieinamose vietose.
Taip pat kuopa vykdo švietėjišką veiklą, dalyvaujam parodose, skaitome paskaitas ir civiliams, ir kariškiams. Veiklos labai daug, sunku ją visą ir surašyti, nes kartais užduotys būna labai skirtingos ir atsiranda tarsi iš niekur. Turime viską suspėti, visus paremti, ką sėkmingai ir darome. Mes, sprogmenų neutralizavimo specialistai, neturime vienodų dienų ir vargiai galim planuotis bent savaitę į priekį, nes kiekviena diena atneša kažką naujo ir netikėto. Galbūt bus štilis ir atlikinėsi rutinines užduotis, o gal gausi skambutį ir dvi paras dirbsi prie bombos viduryje miesto. Čia jau priklauso nuo to, kaip mūsų globėja Barbora panorės.
Ir dabar, atsakant į Jūsų klausimus, gavau skambutį: „100 kg avia bomba ОФАБ – 100, Žaliosios giria, Panevėžys. Vade, laukiam jūsų“. Bet tokie skambučiai man patinka, nes jaučiu, jog darau reikalingą darbą, tad pasiimu šarvinę liemenę, kad „nesušalčiau“, šalmą, „Alekninę“ (taip vadinu seną plančetę, kurioje laikau pagrindinius operacijų planavimo dokumentus. Ji pavadinta vieno geriausių išminavimo karininkų kpt. Nerijaus Aleknos garbei) ir išvažiuoju, kaip mes sakome, „daryti dalykų“.
– Jūsų darbas labai atsakingas, bet kiekviename darbe būna ir kuriozinių situacijų: kokių kuriozų yra pasitaikę Jums?
– Kai yra toks didelis užimtumas ir darbų kaita, kuriozinių situacijų visuomet nutinka. Deja, dauguma jų turi nesuėjusį „senaties terminą“, tad negaliu plačiau pasakoti.
Dažniausiai kuriozinės situacijos šiame darbe būna susijusios su ko nors „prasileidimu“, kai kažkas ko nors nepažiūri, klaidingai identifikuoja, ne taip paskaičiuoja atstumus. Tuomet skeveldros pradeda virš galvų medžių šakas kapoti ar leistis arčiau nei buvo planuota. Pavyzdžiui, padedi sprogmenis, apžiūri teritoriją. Švaru. Tuomet, taupydamas laiką, naudoji padegamąjį vamzdelį, padegi virvutę, atsitrauki. Turi 3,5 min. iki sprogimo ir staiga iš miško grybautojai išeina… o tu jų jau nei įspėti dėl atstumo negali, nei ištraukti detonatoriaus iš sprogmenų… Tiesa, tokių situacijų visada stengiamės išvengti akylu planavimu ir konsultavimusi tarpusavyje, tačiau kai kurie dalykai nepriklauso nuo specialisto. Tada ir nutinka situacijos, kurias galima vadinti kuriozinėmis, skambančiomis pakankamai linksmai, tačiau būna net labai nejuokinga.
Prisimenu ir vieną pirmųjų savo operacijų, kai radinys tiesiog atėmė amą. Incidento vieta buvo miškuose prie Panevėžio. Buvo vasara, šilta. Incidento vietoje visada laukia policijos pareigūnai, ugniagesiai ir medikai, įvedamas visiems girdėtas ir žinomas planas „Skydas“. Atvykus į pateiktas koordinates, kurios vedė į labai nuošalų miško kvartalą, vargais negalais radome policiją, mus pasitiko kukli policijos pareigūnė. Jos automobilis buvo nuvažiavęs nuo kelio ir vienas galinis ratas kabėjo ore, o ji pati ant purių samanų stovėjo su žalsvais marškinukais, uniforminiu tamsiu sijonu ir prie uniformos derančiais aukštakulniais. Prieš pradedant operaciją ištraukėme iš griovio jos automobilį, nes, kaip ji minėjo, miškovežis ją nustumė nuo kelio, o paprašius parodyti, kur yra sprogmuo, ji, pasipuošus į samanas smingančiais kulniukais, per miško paklotę ir šakas mus vedė sprogmens link. Buvo tragikomiška. Vėliau paaiškėjo, jog ji į įvykio vietą atskubėjo iš savo kabineto, nes pareigūnų, galėjusių sureaguoti į šį incidentą, nebuvo.
– Ar tai ir buvo įsimintiniausias įvykis Jūsų praktikoje?
– Kaip ir minėjau, kuopos veiklos ir operacijų dinamika labai didelė, todėl vieną įvykį išskirti – sunku. Dažniausiai, kai galvoji: „va, čia tai nutikimas, va, čia tai operacija“, po kelių dienų atsitinka kas nors, prieš ką nublanksta prieš tai buvę įvykiai. Visgi išminuotojai dažniausiai nepamiršta savo klaidų, mokosi iš jų, o įsimintiniausi įvykiai tie, kai dideli daiktai padeda leistis per 15 metrų nuo tavęs.
– Jūsų sritis reikalauja specifinių žinių, įgūdžių ir šalto proto, o koks esate, kaip žmogus?
– Sunku save vertinti. Gal geriau tai padarytų kolegos ir artimieji, o geriausiai mano moterytė. Žmonės kalba, kad turiu gerą ir aštrų humoro jausmą, gebu greitai prisitaikyti prie situacijos ir esu pastabus. Manau, šios savybės reikalingos mūsų darbe. Visgi esu ir labai greitai „užsiliepsnojantis“, todėl visada noriu, kad viskas būtų atlikta profesionaliai ir tinkamai, o jei ne… pas mane „palauk“ nebūna. Darbo specifika formuoja ir mūsų charakterį, ir reakciją į iškilusias problemas – koks tu bebūtum (sangvinikas, cholerikas, intravertas ar ekstravertas), problemos finalinis sprendimas yra labai paprastas – išspręsta arba neišspręsta. Esame orientuoti į sėkmę, todėl visada randame vienokius ar kitokius problemos sprendimus, o trūkstamas savybes, jei tokias padiktuoja situacija, išugdo laikas ir patirtis.
– Ar laisvu laiku taip pat renkatės ekstremalias pramogas, ar visgi adrenalino užtenka ir darbe, o laisvalaikiu mėgstate ramesnį poilsį?
– Tokią sąvoką kaip „laisvas laikas“ nelabai vartoju ir nelabai suvokiu. Aplink mane visada kažkas vyksta, kažką darau. Laisvo nuo tarnybos laiko aš neturiu, nes mano budėjimo režimas – 24/7/365. Tikslingiau būtų sakyti „laikas tarp iškvietimų“. Būtent tuo laiku rūpinuosi reikalais, nesusijusiais su tarnyba, bei pramogomis. Jos dažniausiai vis tiek būna ekstremalios. Turiu galingą automobilį, kuris buvo tam tikras vaikystės svajonės išsipildymas. Važinėju „longboardu“ (lietuviškai – ilgalente). Nežinau, kaip taip atsitiko, jog randu ramybę, skriedamas 100 km/h greičiu ant medžio gabalo be stabdžių. O gulėjimas prie ežero, tinginiavimas – ne man.
Daug sportuoju, judu, dalyvauju ekstremaliuose bėgimuose. Su savo moteryte gyvename savo „aukso amžių“, todėl stengiuosi mėgautis kiekviena diena, anksti keltis, vėlai gulti. Galima pramiegoti visą savo gyvenimą arba iš kiekvienos dienos išspausti maksimumą, nes, kaip mano brolis man yra pasakęs: „Ryt turi atsikelti geresnis nei buvai vakar“. Kartais atrodo, jog turiu kažkokį sutrikimą, nes sėdėdamas ramiai ar skaitydamas knygą galvoju: „Pasaulis aplink mane verda nuotykiais, o aš čia sau ramiai sėdžiu…“, tad, kaip aš mėgstu sakyti, „pailsėsiu, kai numirsiu“.
– Tikiu, jog mūsų pokalbį skaito ir jauni žmonės, papasakokite, kuo šis darbas žavus ir įdomus. Galbūt kas nors dabar kaip tik dvejoja, ar verta tarnauti tėvynei.
– Aš neturiu televizoriaus, nes neturiu laiko jį žiūrėti, bet dauguma žmonių turi. Matome, kas vyksta pasaulyje, todėl žmonės yra sunerimę dėl esamos saugumo situacijos. Nepaisant to, kad esame stipriausio pasaulyje karinio Aljanso dalis, ginti savo žemę yra kiekvieno mūsų pareiga. Pastarosiomis dienomis tikrai dažnai savęs paklausiame: „O kas būtų, jeigu?..“ Ir dažnas neturime atsakymo. Jos ekscelencija prezidentė Dalia Grybauskaitė yra pasakiusi ramybę atnešančią frazę: „Nustokime krūpčioti!“. Galime su paslėpta baime tikėtis, jog nieko nebus arba pasiruošti galimiems iššūkiams. Galime būti be galo paiki ir naivūs, sakydami: „Manęs tai neliečia, aš pabėgčiau ar svaisčioti kitus iki ašarų juokingus dalykus arba turėti preliminarų planą: grynų pinigų, pasiruošti maisto atsargų ir išmokti valdyti ginklą. Taip atrasite ramybę ir žinosite, kad, jei jau bus blogai, tai būsite padarę viską, kad apsaugotume save ir savo šeimą. Greičiausiai mano darbas tuo ir žavus, nes, kaip karys, esu tam, kad užtikrinčiau saugų rytojų ir plieninį skydą savo mylimiems žmonėms ir žemei, kuria basas vaikštau. Kaip išminuotojas rūpinuosi, kad karo laikų palikimas netrikdytų ramios jūsų kasdienybės.
– Visgi ši profesija tikriausiai tinka ne kiekvienam jaunuoliui: kam turi būti nusiteikę ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti pasiryžusieji žengti šiuo keliu?
– Kariuomenė yra be galo įvairialypis organizmas, todėl joje vietą atras beveik kiekvienas, kuris nori ją surasti. Suras tas, kuris myli savo kraštą, gerbia žemės lopinėlį, kuriame užaugo, kuris sustoja skambant himnui, tas, kuris suvokia, jog niekas kitas negali apginti to, kas jam brangu. Galima sakyti, kad karys turi pasižymėti narsa, jėga, atkaklumu, ištverme, būti tiesiog „super“ žmogus ir tai nebus melas. Tačiau, norint būti kariu, reikia ir nuolat mokytis bei tobulėti. Net ir lenktynininkai negimsta mokėdami vairuoti, tačiau didelis noras ir motyvacija daro stebuklus. Mačiau ne vieną karį, kuris į mūsų kuopą atėjo visko bijodamas ir nelabai suprasdamas, kas prie ko. Bet laikas, kursai, kolegų pagalba ir noras tuos karius padaro puikiais sprogmenų neutralizavimo specialistais. Galbūt jaunuoliai turi pasižymėti ne specifinėmis savybėmis, o noru ir motyvacija išmokti, taip pat nuoširdžiu ir giliu supratimu: Kas kitas, jei ne aš, kada, jei ne šiandien?
Rimantė Jančauskaitė