Praėjusį šeštadienį Veiverių žirgyno erdves trikdė smagus šurmulys. Čia vyko Nacionalinio lygio dailiojo jojimo varžybos. Dėl Rimanto Bagdono vardo taurės su savo žirgais varžėsi daugiau kaip šešiasdešimt raitelių iš įvairių Lietuvos žirgynų.
Varžybų organizatorės ir rėmėjai su pirmųjų etapų prizininkėmis ir vaikų varžybų dalyvėmis. Jauniausia varžybų dalyvė buvo dešimtmetė Emilijai.
Tai – pirmosios tokio lygio varžybos Veiverių žirgyno manieže. Per trisdešimt gyvavimo metų žirgyne yra vykęs ne vienas konkūrų turnyras, tačiau dailiojo jojimo varžybos vyko pirmą kartą. Jų organizatorės vilniškės jojimo sporto entuziastės: Laura Lumbytė ir Kornelija Zubrytė sako, kad jų mintyse brandinta idėja surengti tokio lygio varžybas būtent Veiveriuose būtų likusi be atsako, jeigu ne du su šiuo kraštu susiję žmonės. Tai – Veiverių žirgyno savininkas ir įkūrėjas Vytautas Drūlia ir vienintelis lietuvis Pasaulio imtynių čempionas, vilnietis verslininkas Rimantas Bagdonas.
Abiejų jų šaknys – Veiverių krašte. Veiverių žirgynas įkurtas Vytauto Drūlio prosenelių žemėje. Iš senelės pasakojimų Vytautas mena, kad vienas iš protėvių, savo ūkyje laikęs žirgus, prieš mirtį prašęs prie lango atvesti mylimą žirgą. Atsisveikinęs su juo, prosenelis ramiai iškeliavo Amžinybėn.
Taigi, pasak Vytauto, meilė žirgams tarsi užprogramuota jo genuose. Baigęs vidurinę mokyklą, jis rinkosi zootechnikos mokslus, kurį laiką lankė ir jojimo treniruotes. Tad, kai po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo susigrąžino senelių žemes, ryžosi kurti ir žirgyną. Tiesiog plynoje vietoje daug ką darė pats, savo rankomis. Šiuo metu Veiverių žirgynas turi penkis žirgus ir teikia paslaugas kitiems. Čia savo žirgus laiko dar apie dešimt raitelių. Vytautas Drūlia džiaugiasi, kad žirgynas turi savo darbui fantastiškai atsidavusį šeimininką – praktikuojantį trenerį Joną Lukošių. Pats aktyviai sportavęs nuo paauglystės, Jonas Lukošius neįsivaizduoja savo gyvenimo be žirgų ir jojimo .
Veiverių žirgyno puoselėtojai Jonas Lukošius ir Vytautas Drūlia.
– To jausmo, kurį jauti jodamas, neįmanoma apsakyti, – sako Jonas, dar pridurdamas, kad šis sportas ir dvasine prasme augina žmogų – moko jį rūpintis kitais.
Ypač vaikus. Juk žirgu reikia rūpintis: jį prižiūrėti, šukuoti, šerti – tiesiog mylėti.
Tą liudija ir šeštadienį matyti vaizdai. Visus – ir jaunesnius, ir vyresnius raitelius su žirgais sieja ypatingas ryšys. Po pasirodymo raiteliai pirmiausia padėkodavo savo žirgams.
Bagdonų giminės šaknys – taip pat Veiverių krašte. Čia ūkininkauta jo giminės žmonių. Paties Rimanto Bagdono gyvenimas – sudėtingas, kupinas laiko sukrėtimų, išblaškiusių jo šeimą. Gerbiamas Rimantas penkiolika metų su mama išbuvo tremtyje, tačiau nepalūžo, atkakliai siekė savo tikslo.
Tėviškę pamilęs iš mamos pasakojimų, o tėvų kalbos išmokęs iš maldaknygės, dar paso neturintis Rimantas pabėgo atgal į Lietuvą. Sugrįžęs glaudėsi pas gimines, mokėsi, pradėjo sportuoti.
Rimanto Bagdono taurę iškovojo Paulina Repšytė su žirgu Destination. Antrosios vietos laimėtoja tapo ukrainietė Kseniia Panchenko su žirgu Orlean, šiuo metu gyvenanti Kaune.
Studijuoti gimtinėje tremtyje užaugusio jaunuolio nepriėmė, tad jis išvyko į Kijevą. Tapo Sovietų sąjungos imtynių čempionatų prizininku, tarptautinių turnyrų nugalėtoju, o 1965 m. triumfavo ir pasaulio čempionate. Deja, pirmojo ir, beje, lig šiol vienintelio Lietuvos sportininko, planetos pirmenybėse iškovojusio aukso medalį, karjera baigėsi vos prasidėjus – tremtiniui, kurio dar ir tėvas su seserimi gyveno JAV, buvo užtrenktos durys į pasaulį.
Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti visuomeninio maitinimo įstaigose, vėliau susikūrė savo verslą, bet nuo sporto niekada neatitrūko – yra Lietuvos imtynių federacijos garbės prezidentas. Jau arti 20 kartų buvo surengtas tarptautinis R. Bagdono imtynių turnyras.
Rimantui Bagdonui artimas ir jojimo sportas. Juo domisi ir dukra, ir anūkė. Tad jis mielai atsiliepė ir į Veiverių žirgyne vykusio dailiojo jojimo varžybų organizatorių iniciatyvą, tapdamas taurės ir pagrindinio varžybų prizo mecenatu. Juo labiau, kad varžybos vyko Veiveriuose, krašte, kuriame jį ir šiandien sieja ryšiai su vietos ūkininkais.
Laurai ir Kornelijai pavyko pritraukti ir daugiau rėmėjų, tad varžybų dalyvių laukė ne tik įdomus jų ir žirgų meistriškumą patikrinantis turnyras, bet ir dovanos. Dalyviai varžėsi keliose testų grupėse, atitinkamai atlikdami po 10, 12 ar 15 pratimų. Jų pasirodymą vertino solidi komisija, kuriai vadovavo tarptautinės kategorijos teisėja Agnė Uždavinytė. Varžybas komentavo Regina Gražulienė.
Ir dalyviai, ir organizatoriai iš Veiverių pavakare išvažiavo kupini gerų įspūdžių ir naujų patirčių. Naujų idėjų gimė ir Vytautui Drūliai, galvojančiam apie žirgyno perspektyvą ir būsimus turnyrus.
Ramutė Šimukauskaitė
Autorės ir organizatorių nuotraukos
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“