Apkabinu Tave, mama, ir sakau…

Patricija Paulonytė-Petronė, Prienai:
Tu esi mūsų dalis. Tu. Aš. Mes. Ir mes – viskas viename. Ačiū už laisvę būti savimi.

---

Viktorija ir Julius Strampickai su mama Aksana, Prienai:
Apkabiname Tave, mama, ir sakom: koks geras jausmas, kai mes mamos glėby, tarsi grįžti laiku atgal ir esi vėl vaikas – besąlygiškai mylimas, ramus, saugus. Ta viena minutė verta viso Pasaulio laiko.
Sveikiname visas mamas – būkite mylimos kiekvieną dieną, būkite savo vaikuose amžinai!

---

Arūnas Kamandulis, Pieštuvėnai:

Apkabinu tave, Mamyte,
Ir gera jaust, kad tu šalia,
Pavasariai pro šalį lekia,
Skandina sodus žieduose…

Ta proga norisi linkėti
Dar daug pavasarių žalių,
Širdelė kad ritmingai plaktų
Ir ateičiai kad būt planų.

Kad džiugintų pakilus saulė,
Kad žuvys kibtų baloje,
Kad akys tavo šviestų laime
Vaikams aplankius vėl tave.

Mamyte, kol tave turiu
– Galiu pabūti aš vaiku.
Sveikinimai visoms mamoms, močiutėms, kurios dar skaito gyvo, ne kompiuteryje, laikraščio „Gyvenimas“ puslapius – būkite mylimos.

---

Kristina Žukauskienė, Išlaužo seniūnija:
– Tu – mano gyvenimo mokytoja, pavyzdys ir išmintis. Geriausia draugė ir puikiausia pašnekovė, TOBULA mano vaikų močiutė. Mama, tu esi tas žmogus, kuris priverčia širdį sustoti ir vėl stipriau plakti, apie tave kalbant neįmanoma sulaikyti ašarų akyse, nes tiesiog jausmas netelpa širdy… Didžiuojuosi tavimi visur ir visada… Tu ėjai į visus mano pasirodymus pradinėje mokykloje, tu ir dabar visur KARTU. AČIŪ, Tau, už meilę, nesibaigiantį ir ribų neturintį rūpestį…

---

Asta Ferevičienė, Prienai:
Baltos ievos man vis pasakos apie Tave,
Langas vėl rasotas atsivers gegužei!
Tavo pievos išvynios per žiemą saugotus takus.
Gluosnis vėl šukuosis ilgesingam laukime!
Taškelius vaikai skaičiuos boružei…
Skauda, bet tos praeities, kur mudvi, jau nebus!
Langas tuščias žvelgs tylėdamas man į akis.
Svetimas bus kelias į gimtus namus.
Dar ieškosiu Tavo veido nuotraukų šešėliuos.
Motušėle, durų nieks kaip tu jau neatidarys!
Ir neglostys Tavo žvilgsnis nuostabus…
Kur bebūtum, nesiliausiu niekados mylėjus!
Tol, kol baltos ievos pasakos apie Tave…
*****
Dailininkas tapė saulę, kurią dengė nerimo debesiu.
Jo paveikslas vadinosi – MOTINA.
Paskui jis nupiešė žemę, suplėšytą augančio daigo.
Tai irgi buvo apie ją – MOTINĄ.
Laivai supos drobėje tarp galingos jūros bangų,
Menininkas šypsojos: juk tai – MOTINA.
Saulėgrąža lenkėsi dangui, ražienos kojas subraižė…
Ir vėl apie ją, apie – MOTINĄ.
Visur, kur gyvybė ir meilė, kai norisi lapą atverst,
Jėgos sugrįžta su jos alsavimu.
Vos tik skausmas ateina, apgaubia tamsa,
Ji tampa šviesos spinduliu arba sapnu…
Kai žingsniai skuba, ir rankos nori duris vėl užvert,-
Tyla apsigaubia, pavirsta paukšte nerimo…
Pasaulis klaidina, nėra nei kelrodžių, nei trupinių,
Tikėjimu tapus ji veda tiesiausiu keliu…
Sunku nutapyti Saulę…

---

Mamai

Pabelski man į langą, mama,
Sapne ateiki, paukšteliu atskrisk,
Ištarki tyliai tu man „labas“
Ar rudenį rausvu lapu nukrisk.

Pajausti noriu tavo plaukų kvapą,
Pyragais kvepia ir duona namine,
Paliest rankas, kurios tą duoną kepė,
Pribėgus apkabint ir pasijust saugia.

Saugus mamos glėbys ir tvirtas,
Paslėps nuo pykčio, skausmo, darganų,
O akys tokios ramios, šiltos,
Suteiks ramybės ir naujų jėgų.

Bet tai tiktai miražas, sapnas,
Žinau, iš Ten ateiti negali…
Norėčiau prisiglaust ir tarti „MAMA“
Gyvensi visada manoj širdy.

Lina Juodžiukė