Jaunasis ūkininkas – gyvas pavyzdys, kaip reikia puoselėti kaimą

Stakliškių seniūnijos jaunasis ūkininkas Aivaras Jonutis buvo vienas iš pirmųjų ūkininkų, kurie, ištikus pieno krizei, ėmėsi iniciatyvos ūkyje primelžtą pieną dalinti miestiečiams nemokamai. Ši akcija sulaukė neregėto populiarumo, prie ūkininko rikiavosi ilgiausios žmonių eilės.
Praėjus beveik trims mėnesiams nuo akcijos pradžios, ankstyvo penktadienio rytmetį Aivarą Jonutį skambučiu „pagaunu“ įprastinėje ūkininkų turgavietėje Kaune. Čia Aivaras pienu prekiauja šešias dienas per savaitę, nes yra įsipareigojęs ištikimiems pirkėjams. Kas mėnesį skelbia pieno vežimo grafiką Feisbuke ir Instagrame bei ketina tiesioginę prekybą tęsti visus metus. Aivaras pripažįsta, kad tai sunkus darbas ir nuolatinis rūpestis – anksti keltis, karves pamelžti, kiekvieną dieną pieną į miestą vežti ir pačiam realizuoti, bendrauti su daugybe pirkėjų. Tikriausiai, užuot dėjus tokias dideles pastangas sutrumpinti realizacijos grandinę, būtų paprasčiau pieną parduoti perdirbėjams? Anot ūkininko, pienininkystės ūkis yra pagrindinis šeimos pragyvenimo šaltinis ir atiduoti pieno pusvelčiui jis negali, juolab planuoja investicijas į pieno perdirbimą. Prekiaudamas turguje jis nėra priklausomas nuo kainų kritimo-augimo tendencijų. O perdirbėjai iš jo ūkio išsiveža tik tą pieno dalį, kuri lieka nuo tiesioginės prekybos.
Šiuo metu Jonučių ūkyje laikomos 55 karvės, valdoma 140 ha nuosavos ir nuomojamos žemės, kurioje plyti ganyklos ir sėjamos kultūros, tinkamos gyvulių pašarui – šienainiui, silosui – ruošti. Samdo tik traktorininką, o kitus darbus nudirba savo jėgomis. Žmona melžia, jis realizuoja pieną, retsykiais į pagalbą ateina ir jo mama.
Jaunų žmonių, kauniečių, gyvenimo kaime istorija prasidėjo prieš kelerius metus, kuomet Aivaras, paragavęs veterinarijos mokslo, nusprendė palikti miestą ir perimti senelių Angelės ir Jono Burokevičių ūkį. Žmona Paulina, įgijusi biochemikės specialybę, pasekė paskui vyrą. Kurį laiką dirbo Kauno klinikų laboratorijoje, dabar yra motinystės atostogose, augina sūnų Jorį ir padeda vyrui nemažame ūkyje. Vyro teigimu, Paulina gan lengvai prigijo kaime, nes, kaip ir jis, labai myli gyvūnus.
– Mane patraukė sugrįžti prie senų šeimos šaknų, šioje sodyboje gyveno dar mano proseneliai iš mamos pusės Sebeikai, prieš juos – proproseneliai. Pagal galimybes jie augino po vieną – dvi karvutes, kad išmaitintų gausias šeimynas. Norėjosi tęsti šį kaimo verslą. Be senelių įdirbio – žemės, padargų, gyvulių – plikame lauke vien su jaunajam ūkininkui skirta parama būtų buvę sunku įsikurti, ypač esant dabartinėms pieno kainoms, – neslepia 26-erių Aivaras Jonutis, pagausinęs senelių ūkį bent triskart. Paklaustas, ar jam prireikia senelio patarimų, kaip ūkyje geriau tvarkytis, Aivaras pastebi, kad per pastarąjį dešimtmetį ūkininkavimo technologijos ir tradicijos labai pasikeitė, todėl seneliai nelabai gali ką iš savo patirties patarti, bet, tėvams dirbant, mielai pasirūpina proanūkėliu.
Aivaras, plėtodamas modernų ūkį, skyrė didelį dėmesį gyvulių genetikai, todėl pirmiausia atnaujino bandą – įsigijo kilmingų Holšteinų veislės karvių, kurios, nors ir lepesnės už lietuviškas juodmarges, bet yra produktyvios, susilaukia gero prieauglio. Jo ūkyje karvės laikomos palaidos. Dėl sveikatingumo vasaros laikotarpiu jos yra išleidžiamos į lauko ganyklas, tačiau, atėjus melžimo laikui, vėl pargenamos į tvartą. Pasak ūkininko, nors prisideda papildomo darbo, tvarte melžiant yra daugiau galimybių greičiau atvėsinti pieną ir išlaikyti jo kokybę, nei melžiant aikštelėje ir pieną pilant į cisterną. Prekiaujant tiesiogiai ūkininkui labai svarbu išlaikyti pieno kokybę ir įgyti vartotojų pasitikėjimą. Kasdien Jonučių ūkyje primelžiama apie 700 litrų pieno, didžiąją dalį pieno jis parduoda turguje.
– Smagu iš pirkėjų išgirsti, kad pienas skanus, riebus, iš jo galima ir varškės, ir grietinės pasigaminti. Dauguma pirkėjų yra vyresnio amžiaus, bet kaimišką pieną vertina, vartoja ir jauni žmonės, – sako pašnekovas. Ūkininko namuose ant pusryčių stalo visuomet yra naminių produktų, tiesa, jis prisipažįsta sūrį ir varškę mėgstantis labiau nei pieną.
Tai jį paskatino rimtai susimąstyti apie tai, kad, įsirengęs pieno perdirbimo cechelį, galėtų spausti sūrius ir juos realizuoti turguje. Pradžioje jis svarsto turimas patalpas pritaikyti, įrangą įsigyti savo lėšomis, nes nori apsidrausti nuo netikėtumų. Tik tuomet, jeigu pieno perdirbimas pasiteisintų, cecho plėtrai jis prašytų europinės paramos. Kita ūkininko svajonė – įsigyti karvių melžimo robotą, kuris atlaisvintų rankas.
Daugiau nei perpus nukritus pieno supirkimo kainai, ūkininkas patyrė didelių nuostolių. Jis ketina pretenduoti į Žemės ūkio ministerijos žadamą nacionalinę paramą pieno gamintojams. Bandys teikti paraišką, tačiau svarsto, kad turi mažai šansų, nes pieną tiesiog nemokamai išdalino.
Svarstydamas apie ūkio perspektyvą ilguoju laikotarpiu, A.Jonutis mąsto, kad Vyriausybė turėtų dėti daugiau pastangų, kad išlaikytų nacionalinį pieno ūkį. Jo teigimu, turėtų būti priimtas pieno kainų amortizavimo mechanizmas, kuris pagelbėtų pieno gamintojams krizės laikotarpiu. „Be garantijų, žemės ūkio verslas nuslops,“ – įsitikinęs jaunasis ūkininkas. Stakliškių krašte, kur nenašios žemės, ūkininkams nėra pakankamai alternatyvų, todėl daugelis verčiasi pienininkyste. Aivaras, be paties ūkio, 10 kilometrų spinduliu aplink Virkininkų kaimą suskaičiuoja dar bent apie dešimtį ūkininkų, kurie laiko karvių bandas, iš jų keturi ūkiai stambūs.
Galbūt, jei Lietuvos ūkininkai būtų vieningesni, aktyviau ir gausiau dalyvautų protesto akcijose, jų balsas būtų geriau išgirstas? A.Jonučio teigimu, nors žemdirbiai nenori pasiduoti, tačiau į protesto akcijas nebuvo važiuojama visuotinai, o tai atsiliepė ir jų derybinei galiai. Aivaras pastebi, kad vyresnio amžiaus ūkininkai yra vangesni, linkę susitaikyti su esama situacija, tuo tarpu jaunimas, ypač iš Žemaitijos, pasirodė nusiteikęs kovingiau.
– Lietuvis yra atsargus, geriau vienas kantriai kapstysis, bet nesiims iniciatyvos, nesijungs, nebendradarbiaus su kitais. Gal tai priežastis, kodėl taip vangiai skinasi kelią žemės ūkio kooperacija, kodėl kūrimo stadijoje nuslopsta trumposios maisto produktų tiekimo grandinės? – svarsto ūkininkas. Pasak jo, šiuolaikinis jaunimas mąsto visiškai skirtingai, todėl jis tiki, kad energinga jaunoji karta „pralauš ledus“. – Aš tikrai jungčiausi į nedidelį kooperatyvą, kuriame viskuo – nuo gamybos, perdirbimo ir realizacijos – rūpintųsi patys ūkininkai, nes kuo kooperatyvas didesnis, tuo didesnė tikimybė, kad tiekiančių produkciją žemdirbių nuomonė taps nesvarbi.
Nuo šių metų Aivaras Jonutis įsitraukė į Prienų ūkininkų sąjungos veiklą, yra išrinktas jos Tarybos nariu. Jo tikslas – suteikti Stakliškių krašto ūkininkams daugiau informacijos apie ŪS veiklą, paskatinti aktyviau joje dalyvauti, kartu spręsti pieno ūkiams iškylančias problemas.
Dalė Lazauskienė