Pavasaris skatina atlikti gerus darbus

Pavasaris išsiskleidė visu gražumu. Staigiai išsprogo medžių pumpurai, išsiskleidė geltonosios sedulos ir tarsi saulutės šviečia vos ne prie kiekvienų namų mieste ir kaime. Aplinkui žaliuojantys žiemkenčiai ir sodria žaluma išsiskiriantys rapsų laukai. Nuostabus laikmetis. Ir nepaisant amžiaus sunkumų, Birštono „Bočių“ nariai vėl rieda vingiuotais keliukais jų šefuojamų Gudakalnio ir Panemunio kapinaičių link.

Šį kartą atskiromis brigadomis, kad sutaupytų laiko ir nuveiktų daugiau darbų. Pirmoji brigada, vadovaujama Marytės Radzevičienės, nuo Vilniaus kelio suka į kairę Gudakalnio link. Talkininkai: Alfonsas Leimonas, Vida Vaikšnienė, Aldona Gudauskienė, Leonas Lynykas, Eugenija Lynykienė, Birutė Vaišnorienė, Lina Danilovienė ir Eugenija Valiuvienė apsiginklavę grėbliais, tarsi sklastymu per vidurį pasidalina darbo zoną, braukdami praėjusių metų lapus į kapinių pakraščius ir juos išmesdami per tvorą. Tada nurenka išdegusias, išblukusias po žiemos speigų žvakes, dirbtines gėles, supurena kauburėlių dirvą, uždega žvakeles ir susikaupia maldai už tuos, kurių jau niekas neprisimena, neaplanko, kurių artimieji irgi kažkur ilsisi. Komanda nepraleidžia progos pasigrožėti Nemuno ir Verknės santaka, priešais boluojančiu taip vadinamu Ožkų pečiumi, kuris yra Nemuno ir Verknės santakoje, tarp Žideikonių ir Gudakalnio gyvenviečių, dešiniajame Verknės krante.
Kai darbai atlikti, lieka tik pasigėrėti, tačiau pakilią nuotaiką trikdo neišvežtos 2021 ir 2022 metų pavasario ir rudens talkų metu surinktos šiukšlės. Talkininkai svajoja, kad galbūt ateityje Birštono seniūnijos rūpesčiu bus palengvinta talkininkų dalia ir sumeistrauta keletas prisilaikymo karčių bei išvežtos susikaupusios šiukšlės.
Į kalną iš lomos kopdami gėrimės pakrantėse mėlynuojančiomis žibuoklėmis, papėdėje geltonuojančiomis purienomis ir kur ne kur jau pražydusiomis plukėmis. Aukštyn judėti daug lengviau, nes leisdamiesi žemyn slydome. Dėkojame saulutei, kad išdžiovino nusileidimo taką ir galime sausi pasiekti tikslą.
Pora valandų darnaus darbo ir pirmoji komanda rieda Nemajūnų kapinių link, kur susitiks su antrąja brigada, vadovaujama Elenos Ozemblauskienės, kita grupė žmonių tvarkė Panemunio kapinaites. Pasiruošusius dideliems darbams talkininkus: Antaniną Grigaravičienę, Ireną Šuliauskienę, Vytautą Gudelevičių, Aldoną Mildą Valatkienę, Raimundą Mikėną, Leoną Barutį, Laimą Karoblytę, Bernadetą Avižienę ir Juliją Barutienę nustebina tai, kad Panemunio kapinių gojynėlis šviesus, kad nėra išvirtusių medžių, kad sudeginti per kelerius metus surinkti žabai ir šakos. Dėkingi Birštono seniūnijos darbuotojams, prisidėjusiems prie kapinių priežiūros, džiaugiamės, kad mūsų PRAŠYMAS buvo išklausytas. Raimundo Mikėno atsivežtas benzopjūklas be darbo neliko. Buvo išpjautas šabakštynas prie paminklo, surinktos šakos ir žabai, visas kapinių kelkraštis apgenėtas ir nugrėbtas. Susirinkę prie paminklo, kurį Birštono „Bočiai“ pastatė 2011 m., uždegėme žvakeles, susikaupėme maldai už čia besiilsinčiuosius, taip pat už garbingą buvusią tremtinę, šių žemių šeimininkę, atgulusią amžinojo poilsio tais pačiais metais – nuoširdžiąją Onutę Žukauskienę, taip mylėjusią Lietuvą ir ypač savo TĖVŲ žemę su nuostabiu, taip vadinamu Rojaus miškeliu, su jos atkurta tėvų sodyba.
Nusilenkėme prisimindami visus ir pasukome į Nemajūnų kapines, kur ilsisi mums daug brangių žmonių. Susitikome su atvykusiais nuo Gudakalnio ir tęsėme savo gerų darbų žygį po Nemajūnų kapines. Pirmiausia sustojome prie koplyčios.  Praėjusiais metais liepos 22-ąją Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje buvo paminėtos kraštiečio, gydytojo ir rašytojo Stanislovo Moravskio 220-osios gimimo metinės. Nuostabus renginys, kuriame dalyvavome ir mes, Birštono „Bočių“ nariai. Kasmet mes lankomės koplyčioje, per pavasario ir rudenio talkas uždegame žvakeles, prisimename rašytoją maldoje ir jo taip mėgtas gėles – jurginus. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo auginti jurginus, kurie ilgainiui tapo jo gėle. Savo knygoje „Nuo Merkinės iki Kauno“ S.Moravskis rašė: „Vėl tas pačias vietas pamatei, tuos pačius, bet dar puikiau ir dosniau šešėlį metančius medžius, tuos pačius upokšnius, tą visuomet sūkuringą į riedulius besitrankančią upę ir tas šviežias, žavingas, spalvingas, nuolat tau besijuokiančias gėles.„
Paskaitome jo raštų nors po eilutę per kiekvieną apsilankymą jo amžino poilsio vietoje. Gerbiame ir prisimename Birštonui nusipelniusius žmones: uždegėme žvakeles ir pasimeldėme prie muziejininko Juozo Šleikaus kapo, įvertindami jo indėlį prisidedant prie knygos „Birštonas“ parašymo; prie žymaus veterinaro, bakteriologo, aktyvaus visuomenės veikėjo Elijošiaus Nonevičiaus (1863–1931); gydytojo, Birštono kurorto steigėjo, Panemunio dvaro savininko, 1863 m. sukilimo dalyvio Adomo Bartuševičiaus (1790- 1881); LR Seimo nario (nuo 2008-11-17 iki 2011-10-17) Juozo Palionio (1950–2011 m.) ir jo tėvų kapų.
Niekada nepamirštame aplankyti čia besiilsinčių mūsų bendrijos narių kapų: Onutės Bunevičiūtės, Juozapotos ir Alfonso Gabrilevičių, Rimos Jadvygos Stabinskės, Bronės Gerlinskienės, Onos Valerijos Grybauskienės, Antano Seiliaus ir mūsų valdybos narės Aldonos Mildos Valatkienės skausmo kalnelio, kur ilsisi jai brangiausi gyvenimo žmonės: sūnus Audrius, vyras Pranciškus ir motinėlė Anelė. Sakoma, kad svetimo skausmo nebūna. Tai tiesa, nes ir mums ne viena ašarėlė nuriedėjo, prisimenant išėjusiųjų gerus darbus, jų gyvenimus.
Skausmo upelių visada buvo ir bus. Toks yra Gyvenimas. Yra jo pradžia ir pabaiga. Prieš dvi dienas atsisveikinome su ilgamečiais bendrijos nariais NIJOLE ELŽBIETA BIELOŪSOVA ir JUOZU ALGIRDU GIKNIUMI. Yra sakoma, kad mirusiųjų gyvenimą pratęsia prisiminimai apie juos. Tad nepamirškime jų mūsų darbų kasdienybėje, darykime gerus darbus, padėkime kenčiantiems, duokime daugiau nei gauname, siekime  taikos, lygybės ir santarvės.
Savo gerų darbų kelionę aptarėme kavinėje „Klėtis“, kur mūsų laukė puikių šeimininkių pagaminti gardūs cepelinai, kava ir raguoliai.
Julija Barutienė
Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė