Močiutė mamutė

Atminties tiltu

Justinas ADOMAITIS

„Mylėk vaikus, bet vyrą labiau, – anūkėms porindavo močiute mamute proanūkės vadinama į dešimtą dešimtį įkopusi Magdalena Vaičiūnienė iš Aukštojo Balbieriškio kaimo, – vaikai išskris, o su vyru turėsi amžių pabaigti“. Kol buvo gyvas jos Mikutis, išsiskirdami į bažnyčią, pas dukras ar kaimynus, jiedu prie sodybos vartų pasibučiuodavo. Tas pat kartodavosi ir sugrįžus. Būdavo keista matyti tokių, kaip tada mums atrodydavo, senų žmonių jausmus.

Magdalena Vaičiūnienė apie 1930 m.

Iki melioracijos pandemijos senelių sodyboje dažnai svečiuodavosi iš miestelio ar rajono centro pėsti grįžtantieji Daržininkų, Dargupio ar Ringėnų gyventojai. Vieni pageidaudavo atsigerti, kiti – pasitarti, treti – šiaip pasikalbėti, išsipasakoti. Prisimenu gretimame kaime gyvenusio gerbiamo žmogaus pokalbį su močiute. Dar nėjau į mokyklą, bet vaiko atmintin įstrigo močiutės klausimas: „Negi tu leisi sūnui vesti tą kaimynų merginą“? Į tai svečias atsakė: „Kai ant mano delno užaugs plaukai“. Močiutės perspėjimas buvo lemtingas. Sūnus nepaklausė tėvo ir savo gyvenimą dešimtmečiams pavertė kančia.
Močiutė giminiavosi su daugybe pusbrolių ir pusseserių („kelių eilių“), o artimiausių kaimų moterys ją vadino arba teta, arba dėdiene – ji buvo kviečiama laukiant vaiko gimimo, kuriai nors susirgus ar budint ir meldžiantis prie mirštančiojo lovos. Močiutė namo pastogėje („ant aukšto“) turėjo tikrą vaistinę – į pundelius surišusi vaistingųjų žolelių pluoštus: geltonųjų barkūnų, ramunėlių, pupalaiškių, raudonųjų dobilų, mėtų, valerijonų, pankolių. Kai kurių vaistažolių rinkti močiutė vesdavosi ir mane, dar nesulaukusį dešimtmečio. Reikėjo keltis labai anksti, vos saulei patekėjus, ir kai kuriuos augalus atsiklaupus nukąsti dantimis, rankas laikant už nugaros. Tuomet tai atrodė tikri burtai. Gerokai vėliau, artėdama prie šimtmečio, močiutė prasitardavo merginų ir moterų gudrybėmis paviliojant vyrą. Žinojo ir „priešnuodžius“.
Artimieji, kaimynai vertino močiutės Magdalenos gebėjimą išklausyti, patarti, paguosti, kuo gali padėti. Tokia ir liko iki savo 99-erių. Aplinkiniams ji sakėsi esanti ligų patalas, bet kiek dabar atsimenu, tai buvo jos gudri išorinė apsauga. Šeimoje ir kaime visi jai buvo geri. Apie Smetonos laikus ji kartą prasitarė, jog tuomet šeima visko turėjo, bet dirbo labai sunkiai. Apie karą ir pokarį močiutė nutylėdavo. Prasidėjus melioracijai, pasimatė jos diplomatiniai gebėjimai. Darbams vadovavęs inžinierius griovius suplanavo taip, kad jie aplenktų Vaičiūnų sodybą.
Kai susipykdavome su broliu, močiutė sakydavo: augome aštuoniese, vienas kitą oru gaudėm, blogo žodžio nemesdavome, o judu dviese nerandate sutarimo.
Močiutė Magdalena Kamičaitytė-Vaičiūnienė gimė 1889 m. gegužės 10 d. Gelčių kaime Ievos Kuncaitės ir Antano Kamičaičio šeimoje (be Magdalenos, Kamičaičiai užaugino Mortą, Katrę, Kazimierą, Juozą, Jurgį, Elžbietą, Oną). Su būsimu vyru Mykolu, gyvenusiu Balbieriškio jurisdikoje, ją supažindino kaimynė po atlaidų Balbieriškio bažnyčioje. Nuėjo visi trys pas žydą į užeigą kitapus bažnyčios, paėmė mažą buteliuką alaus. Tokį gėrimą mergina ragavo pirmą kartą. Galva apsvaigo. Gal nuo alaus, gal nuo nepažįstamo jaunuolio kalbų. Mykolo tėvas Silvestras buvo miręs 1897 m. rugsėjo 17 d., motina Marijona – 1909 m. sausio 1 d. Vestuvės įvyko 1909 m. spalio 21 d. Jaunoji turėjo 20 metų, jaunasis buvo metais vyresnis. Močiutė turėjo vargo, kol vyrą išmokė prieš miegą poteriauti lietuviškai – Mykolas buvo miestelėnas, viešumoje ir bažnyčioje kalbėjęs lenkiškai. Pirmoji dukrytė gimė 1910 m. lapkričio 22 d., mirė po savaitės gruodžio 3 d., pakrikštyta Marijonos vardu. Dėl šios priežasties (motina palaidojusi savo vaiką) močiutė iki Žolinės (rugpjūčio 15 d.) visą gyvenimą nevalgė obuolių. Antra dukrytė, pakrikštyta Magdalenos vardu, gimė 1912 m. gruodžio 23 d. (užrašyta 1913 m. sausio 5 d.).
Jauna šeima kūrėsi Aukštojo Balbieriškio kaime. Žemės nedaug, vienas gražus arklys trakėnas, vienas darbinis, karvė, kelios avys. Sotesniam gyvenimui reikėjo pinigų. Miestelyje vietos žydas už 200 caro rublių žadėjo pasirūpinti Mykolo kelione per Atlantą užsidirbti. Sesuo Petronėlė 1913 m. pradžioje to paties verslaus žydo palydėta (irgi už 200 rublių) per Latvijos uostą išplaukė į Ameriką. Mykolas paskui seserį per Hamburgą išvyko 1913 m. rugsėjį. Namuose liko žmona su 9 mėnesių dukrele.

Būdama aštuoniasdešimties močiutė dar laikė karvę.

Močiutė pasakojo apie artėjančios nelaimės ženklą – kruviną kryžių danguje. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Bėgdami nuo priešo caro kareiviai visus gyventojus vertė trauktis į Rusiją. Močiutė su mergaite pasislėpė miške, Balbieršgirėje. Grįžus joms į sodybą, atėję vokiečių kareiviai pareikalavo atiduoti arklius. Darbinį močiutė atidavė, trakėną išslapstė.
Kaime gyventojų buvo likę mažai, tačiau vargas žmones vienijo ir stiprino. Močiutė pažinojo žolynus, ypač šalia sodybos telkšojusiose šlapynėse. Balbieršgirėje buvo apstu spanguolynais garsių pelkių, vadinamų palaitėmis, kurios turėjo sąsają su Žuvinto paliomis. Močiutė ne tik pažinojo pievų ir pelkių augalus, bet ir žinojo, kuo jie naudingi žmogui, kokius negalavimus gydo. Ypač daug žolelių ji skirdavo moteriškų ligų gydymui, sakydavo, jog visų jų priežastis – vyrai. „Vaikščiodama vaiku“ (nėščia) moteris privalėjo visko saugotis („vaktuotis“), neišsigąsti, nežiūrėti į negražius žmones, neapkalbėti kitų, nepasisavinti nieko svetimo, nepavydėti. Dešimtys perspėjimų būsimai mamai, kurių pastaroji šventai laikydavosi.
Per kelis kaimus (Aukštojo Balbieriškio, Dargupio, Ąžuolų) pribuvėja laikyta Kalėdienė, tačiau močiutė irgi dalyvaudavo įvertinant naujagimį, prižiūrint gimdyvę. Sakydavo, jog „septynias savaites motinos viena koja grabe“. Jeigu vaikas gimė silpnas, jį tuoj pat stengdavosi bažnyčioje pakrikštyti, kad nemirtų su nuodėme. Močiutė sakydavo, jog pametusi skaičių, kiek vaikų yra pakrikštijusi (pabuvusi „kūma“).
Kai vyras Mikas (Amerikoje jo vardą taip sutrumpino iš Mykolo) grįžo į namus Aukštajame Balbieriškyje, dukra Magdutė buvo ūgtelėjusi – sulaukusi devynerių metų. Ji bėgo tolyn nuo dailiai apsitaisiusio nepažįstamo dėdės.
Iš Amerikos vyro parvežti doleriai virto statybinėmis medžiagomis, ūkio padargais, žemės nuosavybe. Vienas po kito gimė du berniukai, abu mirė vos pakrikštyti: vienas – Jonuku, kitas – Petruku. Kauno daktarai močiutę nuramino, jog užaugins tik mergaites. Onutė gimė 1923 m., Petronėlė – 1926 m. Močiutei dukras auginti padėjo sesuo Onutė, siuvėja, vyro taip ir neišsirinkusi, duoną pelniusi siūdama rūbus moterims. Mergaitės augo, tetą vadindamos mama, o tikrąją mamą – mamute. Taip šeimoje buvo šaukiama močiutė. Tais laikais Mikas Vaičiūnas turėjo gražų 15 ha ūkį, be to, buvo „amerikonas“. Tokį priklausymą liudijo skardinis namo stogas. Cinkuoti lakštai buvo atvežti iš Anglijos.
Visas šeimos gyvenimas sukosi virtuvėje, kuri buvo ir bendrasis kambarys, turėjęs nedažytas plačių obliuotų lentų grindis. Kampe šilumą ir jaukumą skleidė iš raudonų plytų sumūryta krosnis, turėjusi tris aukštus: „pečių“, „prieždą“ ir „paminą“. Vienoje dalyje buvo suvalkietiška „mašina“ – su dviem skylėmis viralo puodams įstatyti, už jų – duonkepė krosnis su masyvia „pečiadangte“. Kitoje krosnies dalyje – „mašinsuolis“, ant kurio buvo galima išsitiesti visu ūgiu, džiovinti šlapius lauko drabužius, viršuje – „užpečkis“, kuriame mėgo šildytis mergaitės, ypač kai jos lankė mokyklą, prie žibalinės lempos skaitydavo knygas. Po „mašinsuoliu“ buvo vadinamas „pečelius“ – gilios įdubos, kuriose žiemą per didelius šalčius kokią savaitę laikydavo ir maitindavo tik ką gimusias aveles, paršiukus.
Mikutis močiutei buvo šventas žmogus. „Tėvuli, ar malkų atnešta? – klausdavo, sėdėdama ant „mašinsuolio“, ir tuoj pratęsdavo, – o karvėms ar paduota, ar vištos palesintos“?
Anūkus, artimuosius, kaimynus močiutė mokė tausoti žodį, nevartoti jo be reikalo ar kažką minėti bloga intencija. „Neprisišauk nelaimės“, – sakydavo ji anūkams, kai tie pranešdavo apie matytą kokį nors niekadėją. Kuomet kaime pagavo vagį, močiutė mus nustebino pasakydama, jog šis nekaltas. Tai motina, „juo vaikščiodama“, nugvelbė kaimyno virvę, vaikas ir atsigimė.
Močiutės kalba traukė savo žodingumu, etiškumu. Pavyzdžiui, didžiausiu lietuvių keiksmažodžiu laikomą rupūžę ji vadino „pamatine“, velnią – „nelabuoju“. Apskritai – ji vengdavo vartoti neigiamos prasmės žodžius, jei galėjo juos pakeisti alternatyviais. Sakydavo – kaip šauksi, taip atsilieps.
Anūkus, kurių turėjo šešis, ji mylėjo, jų laukė, žinojo, ką kuris mėgsta valgyti. Pavyzdžiui, vyriausiasis mėgo rūgštapienį suplaktą, vyriausioji anūkė – atsargiai samčiu išimtą iš puodynės, „gabalinį“. Nors pati nevalgydavo tarkuotų bulvinių blynų ar bandų, anūkus visuomet pasitikdavo su tokiomis vaišėmis. Bandos tiesiog plaukiodavo spirgučių padaže, o močiutė atsipirkdavo – „man daktaras uždraudė“. Tik ką iš krosnies ištrauktos duonos ar pyrago močiutė irgi nevalgydavo dėl to paties daktaro. Tačiau jo kitus patarimus atsimindavo. „Atsikėlei ryte – suvalgyk nors aguonos grūdą, neik į darbą tuščiu pilvu“, – anūkes mokė močiutė. Jau gilioje senatvėje ji rytais atsikeldavo, nusiprausdavo, susišukuodavo, plaukus iš šukų sumesdavo į „mašiną“ (kasdienę krosnį), tada atsipjaudavo prieš dieną kepto pyrago riekę, užtepdavo sviesto, kad pyrago akutės matytųsi, uždėdavo varškės sūrio, įsipildavo kavos su pienu. Tokie būdavo jos pusryčiai. Pietų šį tą užkąsdavo, o vakarienės tarsi ir nereikėdavo. „Svarbu apgauti pilvą“, – sakydavo ji apie savo maitinimąsi.
Mieste gyvenančioms dukroms, žentams ir anūkams, apsilankantiems kone kiekvieną savaitgalį, močiutė turėdavo pilną šėpą lauktuvių. Kolūkmečiu leista laikyti vieną karvę, ja močiutė rūpinosi iki garbaus aštuoniasdešimtmečio. Karvutės dėka močiutės podėliuose visuomet buvo puodynės lydyto sviesto, džiovintų ir kubile su druska susluoksniuotų sūrių. Lašinių, rūkytų dešrų močiutė nevalgė, tačiau svečiams visada turėjo.
Močiutė pati laikėsi, dukras ir anūkus mokė laikytis minties, žodžio ir veiksmo sekos. Namuose ji meldėsi iš „Aukso altoriaus“ maldaknygės, pirktos dar spaudos draudimo metais. Tokio pat amžiaus buvo ir jos „kukavinis“ rožančius. Vieną sekmadienį į devintą dešimtį įkopusi močiutė bažnyčios „lomkose“ jį pamiršta. „Su kuo mane pašarvos“? – tai buvo skausmingiausias klausimas. Sekmadienių pamaldos ėjo vienos po kitų, o „kukavinis“ neatsirasdavo. Susapnuoja močiutė, kad jos rožančių radusi moteris iš Ringėnų kaimo. Sutikta kitą sekmadienį toji prisipažįsta ir brangenybę grąžina.
„Dievulis mane pamiršo“, – kalbėdavo močiutė, kai parvažiavę anūkai teiraudavosi jos sveikatos. Tačiau būti reikalinga ji dar norėjo. Kai namuose visi vakare jau migdydavosi, močiutė pažadindavo klausimu – „Ar viščiukai jau suvaryti“? Tai buvo pagrindinis močiutės darbas gyvenant dukros ir žento sodyboje. Visiems namiškiams buvo smagu žinoti, jog ir artėjanti prie šimtmečio močiutė vis dar jaučiasi reikalinga ir svarbi.