„Lėlių paradas“ muziejuje

Margaspalvis „Lėlių paradas“ Pakuonio pagrindinės mokyklos muziejuje kelias savaites džiugino visus lankytojus, ypač mergaites ir moteris. Renginio „kaltininkė“ auksarankė Regina ŽVIRBLIENĖ eksponavo daugybę savos gamybos bei antram gyvenimui prikeltų lėlių. Kartu su anūkėmis jas laisvalaikiu prausė, šukavo ir puošė naujutėliais parėdais – mezginiais. O tada jau galima džiaugtis, myluoti ir kitiems parodyti.
Parodoje mergaitės žavėjosi, kad nutriušusios, tik išmetimo tevertos lėlytės gali taip atgimti, tapti daug mielesnės nei tos, kurios didžiuojasi parduotuvių lentynose. O mamos, pritardamos dukroms, tyrinėjo tikrai įmantrius Reginos numegztus apdarus, sudėtingus jų raštus, spalvų derinimą. Yra ko pasimokyti: ir darbštumo, grožio supratimo, ir taip šiais laikais svarbaus tvaraus vartojimo kasdienybėje. Mokosi čia vaikai ir užuojautos. Ne visos lėlės yra sveikos gražuolės. Būryje sėdi lėlė sutvarstyta rankele, kita neturi kojelės, tik protezą, dar kita visada dėvi kepurėlę, nes dėl ligos nuslinkę plaukučiai. Bet draugiškame būryje jos jaučiasi geriau. Ir odos spalva ne visų vienoda. Šypsosi rusvaskruostė mergytė, lyg kažko nustebusi dairosi žavi mulatė, susimąsčiusi sėdi juodaodė, atkeliavusi net iš Kubos. O kiek mielų, šviesių veidelių! Visi draugiški, vienos žemės vaikai.
Regina Žvirblienė kalba ir maloniai šypsosi: „Šimtai lėlių gyvena mūsų namuose. Pradžioje mezgiau savo anūkėlėms, o vėliau tai tapo tikru pomėgiu. Tai ir kūryba, ir vaistas nuo nerimo, ir tikras džiaugsmas. Nertais, megztais, veltais dirbiniais aprūpinta visa šeima ir giminės. Daug ką išdalinu. Smagu, kai matau, kaip žmonės džiaugiasi, dėvi megztinius, šalikus, skaitydami knygas, reikiamą vietą pasižymi mano nertu lininiu žymekliu, mergaitės plaukus susega, suriša mano nertais papuošaliukais ir taip toliau… O kiek smulkių dirbinėlių išdalinu kelionėse, įvairiuose renginiuose! Neskaičiuoju. Man tikrai negaila. Didžiausias atpildas tada, kai matau džiugesiu nušvitusias akis, nustebusias, mielas vaikų šypsenas, girdžiu net krykštavimą. Malonu, kad lėlių paroda labai domėjosi ir mokyklos svečiai iš šešių užsienio valstybių. Ypač patiko mokytojoms iš Turkijos. Tokio atpildo man tikrai užtenka. Tai ir skatina nenuleisti rankų “.
Žiūrim į vaikus, žaidžiančius parodos eksponatais (autorė tai daryti leidžia) ir suprantam, kad tos aktyviam gyvenimui prikeltos lėlytės skleidžia tikrai taurias idėjas, tokias svarbias mūsų kasdienybėje.
Ona Zmejauskienė