Arčiau žmonių

Pradžiuginti vieniems kitus miela dovanėle, pasidalinti materialinėmis gėrybėmis, patirtimi, laiku, geru žodžiu ar šypsena yra svarbu ne vien per didžiąsias metų šventes. Pagal galimybes tai siektina daryti kiekvieną dieną, nes, kaip teigia psichologai, pasidalinimas su kitais žmonėmis sutvirtina socialinius ryšius ir bendrystę, o ir paties dovanotojo gyvenimą padaro prasmingesnį.

Psichologės komentaras: kodėl dalintis yra svarbu
Duoti ir gauti – tai žmogiškų tarpusavio santykių „karuselė“, kuri atskleidžia nenutrūkstamą pasikeitimą arba mainus ir materialinėmis, ir dvasinėmis vertybėmis. Tačiau kartais ši „karuselė“ pradeda suptis vis lėčiau ir lėčiau arba visiškai sustoja. Priežastys gali būti skirtingos („Pavargau duoti“, „Vis tiek niekas nevertina mano triūso“, „Kodėl turėčiau duoti, juk man niekas nieko neduoda“, „Mano pajamos ir taip mažos“,„Neturiu ką duoti“ ir pan.). Ir iš tiesų gali būti visiškai suprantami ir pateisinantys argumentai, dėl ko sustoja žmonės dalintis ne tik siaurąja, bet ir platesne prasme.
Pradžioje svarbu įvardinti, ką reiškia žodis „dalintis“ arba „duoti“? Mano nuomone, tai suteikti kitam tai, ko jis stokoja, kad pirmiausia būtų galima patenkinti bazinius poreikius (valgymo, miego, tinkamos aprangos, saugumo, apsaugos nuo smurto ir kt.). Reikalingi daiktai, maistas, būsto suteikimas karo pabėgėliams, nepasiturinčioms šeimoms, seneliams jau pakankamai seniai yra teikiami ne tik privačių asmenų, bet ir skirtingų organizacijų (Caritas, Maltos ordinas, Blue-Yellow organizacija, socialinių paslaugų centrai ir kt.).
Dalintis su kitu – atiduoti tai, ką aš turiu vertingo ir reikalingo kitam. Galima dalintis materialinėmis vertybėmis (pinigai, maisto produktai, rūbai, higienos priemonės, būstas ir kt.) ir dvasinėmis (emocinis palaikymas, padrąsinimas, įvairių paslaugų suteikimas neatlygintinai (medicininis gydymas, įvairių specialistų konsultacijos, seminarai), rūpinimasis, globa. Savanorystė, kuri apima dalinimąsi, ne veltui yra išplitusi visame pasaulyje, kurios pagrindu yra sukurta daugybė įvairių organizacijų. Jau seniai žmonės yra supratę ir pajutę, jog duodami mes gauname atgal daugiau nei tikimės – padėką, džiaugsmą, vidinę ramybę, prasmės pojūtį, reikalingą pagalbą. Duodant nederėtų tikėtis, kad kitas atsilygins tuo pačiu. Tada nublanksta visas dalinimosi žavesys. Galbūt tuomet galime kalbėti apie susitarimus arba barterinius mainus, bet ne apie dovanojimą.
Tačiau norint kažką duoti – reikia ne tik turėti, bet ir norėti. Jeigu žinome, kiek yra sąskaitoje pinigų ar kokius daiktus namuose turime, tačiau ne visada gali būti taip aišku ir suprantama, ką turime savo viduje. Nuoskaudos, neteisybės jausmas, apleistumas, skurdas, patirtas fizinis ar psichologinis smurtas vaikystėje ar vėlesniame amžiuje gali suformuoti tam tikrus charakterio ypatumus, kurie turės įtakos dalinimosi procesui. Jeigu žmogus jaučia viduje daug nuoskaudų, jis nori kažkokiu būdu jų atsikratyti arba pasidalinti. Priklausomai nuo individualaus atvejo, gali vykti/nevykti dalinimasis skausmu per priekaištus, savęs žalojimą, kitų skaudinimą, manipuliacijas arba užsisklendimą nuo visuomenės. Dažniausiai tikimės gauti iš kitų tai, kas malonu – džiaugsmą, įvertinimą, ramybę, priėmimą, padėką, besąlyginę meilę, bet mažiau pageidaujame kito skausmo, pykčio, kaltinimų, liūdesio ar nusivylimo. Tam, kuris viduje turi daug pykčio ir skausmo, sunku suteikti džiaugsmą ir ramybę. Svarbu žinoti, jog pyktis nėra bloga emocija, kaip ir kitos. Yra nemažai atvejų, kai pykčio vedami žmonės apgynė silpnesnius, skriaudžiamus, išgelbėjo gyvybes, rodė savo pavyzdžiu, jog galima pasiekti ambicingų tikslų. Pyktis rodo, kaip aš vertinu susidariusią situaciją. Pyktis gali padėti ar trukdyti dalinimosi procesui. Pvz.: jeigu į išmaldos prašantį žmogų žiūrėsiu, kaip į veltėdį, kuris niekur nedirba ir nori gauti iš manęs pinigų, tada, žinoma, pyksiu, ir tas pyktis man neleis duoti. Kaip ir vadinamas „nudegimas“ nuo kitų žmonių neteisingo elgesio gali trukdyti dalintis. Pvz.: „Išsikraustė nuomininkai ir paliko namus su neišmokėtomis skolomis, sugadintais baldais“, „Prašė pinigų, tačiau taip ir negrąžino. Pragėrė.“.
Prieš duodant derėtų įvertinti situaciją ir paklausti savęs „Ar noriu duoti?“. Jeigu nenoriu, nes bijau ar nerimauju dėl pasekmių, tada svarbu būtų išsiaiškinti, kokios baimės mane lydi, ar noriu jas įveikti? Atsiradusios baimės vėliau gali trukdyti tarpusavio santykiams su kitais. Jei noriu pasirodyti prieš kitus ir sudaryti dosnaus piliečio įspūdį, tada paklausti, kas verčia mane taip mąstyti, ką aš apie save galvoju? Jeigu visgi noriu duoti, tai derėtų taip ir elgtis. Kitų subtilus ar tiesioginis spaudimas neturėtų būti motyvas dalinimosi procesui. Noras dalintis turėtų būti sąmoningas ir laisvas kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.
Psichologė Brigita Gelumbauskienė