Savanorė Monika: „net ir mažiausias darbas gali pakeisti rytojų“

„Kas, jei ne mes? Kada, jei ne dabar?“

Yra sakoma, jog geras pavyzdys užkrečia. Magišką šio posakio galią liudija ir Jaunosios maltietės Monikos Žiūkaitės istorija.

Monika (antra iš dešinės) kartu su kitomis savanorėmis svečiuojasi Globos namuose.

Šiuo metu Monika yra Prienų „Žiburio“ gimnazijos abiturientė, kuri šalia intensyvaus pasiruošimo artėjantiems brandos egzaminams skiria laiko gerumui, mat jau septynerius metus kiekvieną savaitę gimnazistė po pamokų skuba ne namo, o pas vienišus senolius, kuriuos aplanko su karštos sriubos dubenėliu. Kilnios širdies jaunosios kartos atstovė nepamiršta ir Prienų globos namų gyventojų, nelieka abejinga ir tokioms gerumo akcijoms, kaip „Maisto bankas“, „Maltiečių sriuba“ „Gerųjų darbų savaitgalio iniciatyva“ bei kitiems geriems ir prasmingiems darbams.
Ir nors visa neatlygintina veikla reikalauja nemažai laiko, kito žmogaus skausmui, vienatvei ir kitokioms negandoms neabejinga mergina atvirauja, jog mokslai nuo to nė kiek nenukenčia. Priešingai, pačios Monikos teigimu, ilgalaikė savanorystės patirtis išmokė padalinti savo laiką visiems ir viskam, todėl jo užtenka ir mokslams, ir savanoriškai veiklai, ir draugams, ir dar truputį lieka kitoms mylimoms veikloms. „Jeigu labai nori, viskas yra įmanoma“, – teigia savanorė.

Bent du kartus per savaitę vienišus senolius Monika pradžiugina karštos sriubos dubenėliu ir valanda dėmesio.

Monika įsitikinusi – savanorystė taip pat gali būti laikas sau, jeigu tai daroma su džiaugsmu ir pašaukimu. O laisvu laiku nuo pagrindinių atsakomybių organizacijoje ir mokykloje, kaip pati prisipažįsta, gimnazistė labai mėgsta leisti laiką su draugais ar gamtoje, keliauti, atrasti naujas kultūras, žmones ir jų tradicijas, skaityti. „Man patinka bendrauti ir leisti laiką prasmingai, o ne sėdėti namuose ir žiūrėti televizorių, todėl ir veiklų turiu daug… Skaitau taip pat labai daug, nes knygos padeda atsipalaiduoti, plečia mūsų akiratį ir suteikia galimybę pasisemti naujų minčių ir idėjų“, – atvirauja mergina.
Beje, ir savanorystės keliu veikli mergina pradėjo eiti labai anksti – dar vaikystėje, būdama vos 11 metų. Paklausta, kaip vienuolikmetė mergaitė nusprendė savo laiką skirti vienatvės lydimiems seneliams, Monika pasakoja, jog ją taip sužavėjo prie organizacijos prisijungusių draugų patirtys ir įspūdžiai, kad nusprendė ir save išbandyti savanoriškoje veikloje. „Savo darbais ir veiklomis jie parodė, kad laisvalaikį galima leisti kitaip, prasmingai“, – sako savanorė.
Jaunosios maltietės nuomone, savanorystė tuo ir žavi, jog ji suteikia galimybę tobulėti,

Jaunoji maltietė Monika Žiūkaitė.

išmoko priimti kitokį žmogų ir su juo sugyventi, ugdo pilietiškumo ir pareigos jausmą bei suteikia neįkainojamos patirties, kuri augina jauną žmogų, kaip asmenybę. Monika įsitikinusi, jog ilgametė savanorystės patirtis ir ją užaugino geresniu žmogumi, gebančiu dalintis gerumu ir meile su kitais, kartais likimo neapdovanotais žmonėmis…
Gražių žodžių savanorė negaili ir Prienų jaunųjų maltiečių vadovei Linutei (Lina Suchorukovienė, – aut.p.), kuri, skatindama jaunus žmones nelikti abejingiems tiems, kuriems jų pagalbos ir atjautos reikia labiausiai, pasak Monikos, padėjo savanorystę pažinti giliau ir atrasti tikrąjį jos grožį.
Visgi, Monikos pastebėjimu, savanorystė – tai rimtas ir atsakingas darbas, reikalaujantis dvasinės stiprybės, nes akistata su sunkia kitų žmonių gyvenimo realybe, besąlygiškas noras padėti vargstančiam, nors ne visada gali tai padaryti, kartais žeidžia iki pat sielos gelmių. „Be galo sunku išsiskirti su žmogumi, su kuriuo sukuri ypatingą ryšį, kuris tampa kone tavo šeimos nariu. Tai teko išgyventi ir man… Trejus metus du kartus per savaitę lankydavau senolę. Nudžiugindavau ją ne tik karštos sriubos dubenėliu, bet ir valandėle dėmesio. Tačiau vieną dieną sužinojau, kad daugiau jos aplankyti negalėsiu, o man liks tik šilti prisiminimai ir išmoktos pamokos. Tokia patirtis būna pati skaudžiausia ir tuo pačiu įsimintiniausia, tačiau ji išmoko vertinti žmones ir akimirkas su jais“, – apie kartais nelengvas gyvenimiškas pamokas pasakoja savanorė.
Tikriausiai be lietaus nebūtų ir saulės, mat, kaip teigia pati Monika, nesuskaičiuojamas kiekis džiugių akimirkų nustelbia visus sunkumus ir negandas. Mergina įsitikinusi, jog ugdyti save, kaip supratingesnę, geresnę, daugiau atjautos ir meilės kitiems turinčią, altruistišką asmenybę – nepaprasta galimybė, parodanti, jog organizacija gali užauginti žmones, galbūt vėliau tapsiantiems kam nors vieninteliu pragiedruliu nelengvoje kasdienybėje.
Monika šią vasarą savo rankose laikys brandos atestatą, tad jau po truputį puoselėja ir ateities planus. Nors abiturientė dar nežino, kokią profesiją pasirinks po mokyklos baigimo, jaunoji maltietė tvirtai apsisprendusi, jog savanorystė ir toliau išliks neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Galbūt neįkainojama patirtis taps ir kelrode žvaigžde, renkantis būsimą profesiją, mat Monika neslepia, jog labai norėtų, kad būsima profesija turėtų būti susijusi su žmonėmis ar pagalba kitiems.
M. Žiūkaitė skatina ir kitus jaunus žmones nebijoti „pasimatuoti“ savanorio batus, nes, kaip ji pati sako, tik per patirtis atrandame tikrąją savo asmenybę, todėl visuomet verta paieškoti savęs savanoriškoje veikloje. „Atminkite, kad net ir mažiausias darbas gali pakeisti rytojų ir padaryti jį gražesniu“, – mintimis dalijasi jaunoji maltietė.
Rimantė Jančauskaitė