Padėkime sužydėti džiaugsmo gėlėms!

Kai nuskamba džiaugsmingai velykiniai varpai, kai procesija eidama paskui Eucharistijoje garbinamą Kristų užgieda „Linksma diena mums nušvito“, užvaldo nenusakomas šviesus džiugaus linksmumo jausmas. Ypač patyrusiems daug skausmo ir nusivylimų žmonėms velykiniai varpai tampa vilties pranašais. Jie skelbia apie didžiąją Jėzaus Kristaus pergalę – Jo prisikėlimą iš mirties. Tai pati svarbiausia mūsų tikėjimo tiesa, kurią apaštalai pažino, pamatę savo akimis prisikėlusį Kristų, savo rankomis palietę Jį ir tvirtai ėmę skelbti.

Audronė Lampickienė.

Mūsų protėviai, supami gamtos, ypatingai jautė ir išgyvendavo Velykų laiko šventumą. Stengdavosi gamtos ir dvasinį atgimimą kasmet išreikšti papročiais. Dzūkjoje Velykas švęsdavo tris ar net keturias dienas. Suvalkijoje dažniausiai dvi dienas. Velykų šventėje buvo įprastos jaunimo (vaikinų) vaikštynės, aplankant sodžiaus sodybas, pagiedant velykinių giesmių. Už sveikinimus ir linkėjimus šeimininkai jaunimą apdovanodavo margučiais ir kitomis vaišėmis.
Yra manoma, kad Velykų šventėms marginti kiaušinius Lietuvoje pradėta dar XVI amžiuje. Velykinis margutis – tai ne stalo puošmena, bet užkoduotuose raštuose iš kartos į kartą šimtmečių bėgyje perduodamas linkėjimas sveikatos, Dievo palaimos, vaisingų metų, laimės.
Lietuviai turi intuityvią pagarbą tradicijai ir brangių žmonių dovanotus dailiausius margučius ilgai saugoja savo namuose. Būna, kad nusprendžia juos padovanoti muziejui. Taip per laiką susikaupė Birštono sakraliniame muziejuje velykinių margučių rinkinys, iš kurio šių metų parodoje rodome 171 „išrašytą“ šventės atributą. Autorių – Vidos Jaruševičiūtės, Vlado Martikonio, Vitenės Repšienės, Ritos Juodvalkytės, Angelės Rauktienės, Anelės Danulevičienės, Danos Karalienės, Audronės Lampickienės, Kosto Paulausko technikos ir dekoravimo raiška skiriasi. Siūlau trumpą pasakojimą apie dviejų autorių daug kruopštumo reikalaujančio užsiėmimo įkvėpimo šaltinius ir pradžią.
Alytiškė tautodailininkė Audronė Lampickienė, nepaisydama kelių mokslų diplomų, labiausiai vertina savo pašaukimą – kiaušinių marginimą. Pirmuosius kiaušinukus bandė marginti dar vaikystėje, bet nuo 1995 metų Velykų šis užsiėmimas tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Audronės šeimoje kiaušinius vašku margino močiutė Anelė ir mama Danguolė Dikšienė, iš kurios šio meno ji mokėsi. A.Lampickienės mėgstamas margučių fonas – juodas, rausvai rudas, tamsiai raudonas, kuriame išrašomi dviejų, trijų spalvų raštai. Autorė mėgsta pabrėžti baltą raštų spalvą ir ją papildyti kitomis spalvomis. Raštų nekopijuoja, kuria pati, lyg žaisdama. Kokie jie bus, dažniausiai iš anksto nežino, o tik pradėjusi marginti pajaučia, kur link veda ranka ir mintis. Audronė pasakoja, jog būna dienų, kai nepatinka kuriami raštai, tada liaujasi marginti, supranta, kad ne ta diena. O dienomis, kai sekasi, kai raštai pilasi vienas už kitą gražesni, numargina daug ir gražių. Mėgstami motyvai yra įvairios rozetės – saulutės, žvaigždutės, pusiau saulutės, apskritimai, šluotelės, šakelės, grandinėlė, vėduoklėlė, rombeliai, kriputės, taškelių eilės ir kita. Pasak jos, ant vieno margučio paprastai būna iki kelių šimtų taškelių ir brūkšnelių. Saulės simbolis yra dažniausias Audronės margučiuose. Jis, kaip ir apskritimas, yra vienas seniausių, įkūnijantis amžiną gyvenimą.

Vladas Martikonis.

Alytuje gimusi ir gyvenanti Audronė Lampickienė yra veikli ir kūrybinga moteris, nuo 2004 metų Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, sertifikuota tautinio paveldo amatininkė. Ji dalyvauja ir kiaušinių marginimą demonstruoja įvairiuose renginiuose, amatų šventėse. Yra surengusi personalinių parodų, marginimo meno mokė net Japonijoje. Jos margučių įsigiję keli Lietuvos muziejai.
Vilnietis žemėtvarkininkas Vladas Martikonis Birštono sakraliniam muziejui atsiuntė dovanų tris išskirtinio grožio skutinėtus margučius. Vladas turi daug pomėgių: dainuoja „Perkūno“ chore, bitininkauja, renka senovines monetas, medžioja ir yra poetiška asmenybė. Vladas pasakoja, jog marginimas, kaip ir viskas, prasidėjo vaikystėje. Ką matai, vėliau bręstant prisiminė. Tėviškę prisiminti visada malonu. Gimęs 1934 m. Ukmergės rajone, Siesikų valsčiuje, Kiškeliškių kaime, jis mokėsi skutinėti iš savo dviejų vyresnių seserų. Velykų tradicija virti, dažyti kiaušinius buvusi kiekvienoje šeimoje. Tik laiko tam ne visi turėdavę. Dažniausiai tuo užsiimdavo paauglės mergaitės. Pradžioje sekėsi sunkokai. Stambesnę adatą paėmęs ar aštresne stiklo šukės briauna gremždavo. Vėliau tėvelio skustuvas perlūžo ir tapo margučių skutinėjimo įrankiu. Skutinėtų kiaušinių nedaužydavo, pasilikdavo ilgesniam laikymui ar padovanodavo. Čia verta prisiminti liaudies išminties perlus: Kas dovanoja, tas nenustoja; Kas duoda, tas ir turi; Kas gražu, tai ir brangu.
1980 m. Vladas Martikonis pateikė pirmus dešimt margučių į respublikinę liaudies meistrų parodą, dalį jų nupirko Nacionalinis Lietuvos dailės muziejus.
Paklaustas, kodėl Vladas skutinėja margučius, atsako: „Visos gudrybės skirtos tam, kad septynios anūkės ir vienas proanūkis pasidžiaugtų tėvuko margučiais.
Dėl tvirtesnio lukšto dekoravimui renkasi ne vištų kiaušinius, bet žąsies. Vyresnėlis sūnus keliolika žąsų savo sodyboje augino, taip atsirado galimybė eksperimentuoti su tvirtais, gerais kiaušiniais. Nors draugų vadinamas karšto būdo žmogumi, Vladas kiaušinį paėmęs gali krapštinėti valandą nago dydžio plotelį ir tuo džiaugtis.
Jo kūrybiškumą paskatino Aukštaitijos peizažai, kaimo sodybų langinių ornamentai, kryžių drožyba, audinių raštai. Sūnūs: Vidmantas ir Rytis Martikoniai sako: „Įsižiūrėkime: vis tokie patys ir vis kitokie margučiai, kuriami vidujinių nujautimų, savito pasaulio matymo ir nenumaldomo noro kurti, atrieda paslaptingais keliais per Tėvuko širdį į mūsų. Laimingi esame jų paliečiami. Jų ieškodami save atrandame.“
Pabaigti noriu monsinjoro Kazimiero Vasiliausko linkėjimu: „Švęsdami Velykas, stiprėkime tikėjime amžinu gyvenimu, uždekime savo širdis didžiąja viltimi, kad po visų žemės sopulių, tragedijų, nepasisekimų mūsų laukia prisikėlimas ir amžinas gyvenimas. Auštančio pavasario fone, giedant paukščiams, imant žydėti pavasariniams žiedams, pamatykime sutikto žmogaus veide grožį, padėkime sužydėti jo krūtinėje džiaugsmo gėlėms… Kai išeisime iš parapijos bažnytėlės, saulė jau bus pakilusi ir nuostabiais spinduliais nušvies tėvynės žemę. Tegul į šią žydinčią pavasarinę žemę žvelgia ir mūsų geros šviesios akys. Tegul sutikti mūsų praeiviai iš mūsų veido spindėjimo, iš dvasinės mūsų nuotaikos supras, kad mes esame Jėzaus Kristaus vaikai, prisikėlę žmonės.“
Dr. Roma Zajančkauskienė
Birštono muziejaus struktūrinio padalinio vadovė