„Išlikusios ir tradicijos, ir malda prie stalo…“

Karolina, Gabrielė, Lauryna, Jurgis – trys dukros ir sūnus, žmona Asta – visi saugūs savo namuose įsitaisę akimirkai su tėčiu Juozu ant jo pagamintų laiptų.

Kodėl prieš šventes kelias atvedė būtent į Žagarius, į Astos ir Juozo Budelių sodybą? Mintis, ko gero, gimė todėl, kad viršumoje perskaičiau jautrias Juozo Budelio mintis apie gimto Dzūkijos krašto upes ir upelius, apie „diedų“ statytą vienkiemį, apie išbraidytus ežerėlius ir pievas bei kvietimą niekada nepamiršti ryšio su tėviške. O svarbiausia paskata tapo prieniečiams gerai pažįstamo, šiuo metu Alytuje tarnaujančio kunigo Ryčio Baltrušaičio atsiliepimas apie Budelių šeimą: „Daugiau tokių šeimų – ir Lietuva atsistotų ant kojų su sveikomis šaknimis.“

Asta ir Juozas Budeliai Žagariuose gyvena nuo 2005-ųjų, kai patys rekonstravo pirktą sodybą, kurioje iškart akį traukia kitokie langai, o viduje – išpuoselėta, kaip pokalbio metu paaiškės, pačių sukurta aplinka. Laiptai – be galo gražūs, šilti, tarsi šeimos kopimas į kalną. Kartais galbūt paridenant ir sunkesnį akmenį. Tik jau ne dzūkams bėdavoti, todėl net nepajunti kaip paties Juozo gamintais baldais apstatyti namai, kuriuose jauku ir žmonai Astai, ir dukroms Karolinai, Laurynai, ir sūnui Jurgiui, ir dažnai

Poilsio akimirka Birštone.

sugrįžtančiai vyresnėlei Gabrielei patampa savais ir kažką suvirpina viduj. Tiesiog pasidaro šilta. Iki ašarų šilta – perfrazuojant Justiną Marcinkevičių, dar gyvi, dar mato jų langai, pro kuriuos dar viskas tikra.
– Mano profesija stalius, jau dvidešimt ketverius metus šildau fasadus, dirbu pats sau. Medis nuo vaikystės – šventas dalykas. Bandau prakalbint medžio širdį. Jis man gyvybės simbolis, – apie savo darbus sako šeimininkas.
O tų darbų gausybė. Pradedant nuo tilto per Peršėkę. Žagarių kaimo gyventojai priklauso Ūdrijos parapijai. Juozas įsitikinęs, kad bažnyčia yra ne vieno kunigo namai, o visos bendruomenės, todėl tuose namuose visi ir turėtų drauge tvarkytis. Verčiame nuotraukas su darbais. Vienoje – pagrindinės durys (vartai) į Ūdrijos Šv. Jėzaus širdies bažnyčią, antroje – klauptai (lomkos) Griškabūdžio bažnyčioje, kitose – daugybė pačių įvairiausių drožinių ir dirbinių iš medžio.

Prie Juozo pagamintų Ūdrijos Švč. Jėzaus širdies parapijos bažnyčios durų – su bičiuliu klebonu, dekanu, garbės kanauninku Arūnu Užupiu.

– Jis visų galų meistras – ką paims, tą padarys, – taip dzūkiškai, trumpai ir aiškiai vyrą pristato Asta, dažnai padedanti vyrui dirbtuvėse, kartu ir sauganti drauge užkurto židinio ugnelę.
Dėmesį patraukia paschalas, žvakė, nuo kurios Velyknakčio Mišiose bus įžiebta daugybės širdžių švieselių… Tai kunigo padėka Juozui. Ant stalo – ir labai graži žalio ėgliaus šakelė, ir į ją sugrįžęs „nutūpęs“ paukštis.
– Tradicijos ir malda prie stalo, ir taip pat kas vakarą išlikusios, – užklausti apie Velykų tradicijas ir apie tai, ką Prisikėlimo šventė reiškia jų šeimai, atsako drauge.
Jiems abiems viskas išlikę nuo vaikystės, tarsi lyg ir nėra ką daug pasakoti. Juk Velykos – pati gražiausia pavasario šventė, kviečianti nepamiršti šeimos tradicijų. Sugrįš Gabrielė, parsiveš iš Alytaus Astos mamą Stasę, nes tėtis pries dešimt metų iškeliavęs Amžinybėn, ir po Prisikėlimo mišių susės prie Velykų pusryčio stalo. Prisikėlimo rytas, pirma pavasario šventė šiai šeimai yra svarbiausi. Vyks pas Juozo tėvus – Lionę ir Juozą prie Kapčiamiesčio miškų. Pirma diena skirta patiems artimiausiems, antra diena Velykų – giminėms, o trečia, šypsosi – bus skirta draugams, bičiuliams. Ir gerai, kad dar turi pas ką nuvažiuoti, džiaugiasi jiedu. „Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, negali būt negražus“, – užtikrintai sako Juozas ir prisimena laiką, gyvenant su tėveliais ir dar dviem broliais Alovėje. Jam dar nebuvo dešimties metų, kai bendraklasis vargonininko sūnus, kuris su tėvais gyveno klebonijoje, pasikviesdavo į svečius. Taip dar arčiau priartėjo prie bažnyčios ir tikėjimo tiesų, kurias Juozui diegė močiutė, o vėliau savo pavyzdžiu įkvėpė klebonas Stasiukas Stankevičius.
– Kai savo pavyzdžiu žmones paragini, uždegi, tuomet ir Dievas piršteliu užkabina. Tradicijos ir malda išlikusios, kaip ir malda vakarais. Kai vaikus „apkamšai“ prieš miegą, pastarieji klausia, „tėti, o malda?“. Ir tai ne per prievartą, nesuvaidinta. Kiekvienas jų dar mamos įsčiose lankė bažnyčią. Nuo naujagimio. Per Mišias miegodavo, nerėkdavo, kad einam namo, – apie tai, ką įskiepijo Astai ir Juozui tėvai, ką jie atsinešė gimdami ir ko moko savo vaikus, – mintimis dalinasi Juozas ir priduria – „Per daug gerai gyvenam, galbūt ir pinigams per daug meldžiamės, taip prarasdami ryšį su šeima, vaikais. Su tuo, kas yra svarbiausia. Supasaulėjo ir susvetimėjo labai pasaulis. Kažkodėl norima parodyti daugelį dalykų tik iš gražios pusės. Bet taip juk nebūtina“.
Taigi abu Budeliai turi savo nuomonę įvairiais klausimais, tačiau net ir apie juos neraminančius reiškinius kalba be jokio pykčio, su cikra dzūkiška šypsena, su jumoru. Abu mena savo vaikystes. Pasak jų, sunkiai tuomet gyveno žmonės, bet vieni kitiems padėdavo. Labai daug darbų buvo, bet nebuvo tokio nuolatinio skubėjimo.
– Argi diedukas kada sakė, kad neturi laiko su kaimynu pasišnekėt? Sekmadienis buvo šventas. Žmonės dabar labiau laisvesni, bet piktesni, – pastebi Juozas. Ir dar retoriškai pamąsto: „Ar laisvė, kai tiek daug patyčių? Tikiu, kad, jeigu pas žmogų eini su atvira širdimi, tai blogų žmonių ir nesutinki. Labai svarbu, kokią minti pats ateidamas ir pas kaimyną atsineši“.
Juozas prisimena ir laiką, kai buvo Žagarių kaimo seniūnaičiu, o Asta su džiaugsmu kalba apie dalyvavimą miestelio šventėse ir kituose renginiuose, keliones vasarą ir į Birštoną, Druskininkus.
– Balbieriškiečiai savo kraštu didžiuojasi. Dar nenutrūkusi bendrystė tarp šio krašto žmonių, – patikina šeimininkas, džiaugdamasis, kad iš Anglijos sugrįžęs jaunimas pas močiutes pradėjo organizuoti Žagarių kaimo šventes. Galbūt jos turės gražų tęsinį.
…Tikrai neprailgo laikas Budelių namuose. Kol vyresni kalbėjosi apie rimtesnius dalykus, vaikai rodė savo piešinius, o pirmokas Jurgis pasidalino ir savo svajone, apie tai, kur norėtų mokytis. Jis jau puikus pagalbininkas ir staliui tėčiui, tad parodė nuotrauką, kaip ruošia uosį klijavimui.
Atsisveikinant Asta ir Juozas „Gyvenimo“ skaitytojams palinkėjo tęsti, saugoti, puoselėti šeimos tradicijas ir stengtis visa tai perduoti savo vaikams:
– Saugokite ir šeimose vienas kitą. Skirkite daugiau laiko vieni kitiems, bendrystei su savimi ir su Viešpačiu. Linkime palaimingo Šv. Velyko ryto ir Dievo palaimos kiekvieno gyvenimo kelionėje…
Jaukius Budelių namus palikau pakylėta. Dėkoju šeimininkams už laiką, už tą be galo gražų šeimos židinio saugojimą ir branginimą, pro jų namų langus šviečiantį tikrumą…
Palma Pugačiauskaitė

Astos firminio pyrago receptas – ir kasdienai, ir šventėms

Minkštas meduolis su obuoliais
1 stiklinė juodosios arbatos, 3 stiklinės (ar šiek tiek daugiau) miltų, 1 šaukštelis sodos, 1 šaukštelis kepimo miltelių, 1/2 šaukštelio druskos, 4 šaukštai meduolių prieskonių mišinio, 1 šaukštelis vanilinio cukraus, 3 kiaušiniai, 0,5 stiklinės baltojo cukraus, 0,5 stiklinės rudojo cukraus, 1 stiklinė aliejaus, 1 stiklinė medaus, 1/2 stiklinės apelsinų sulčių, 1 obuolys. Sviesto, džiūvėsėlių kepimo formai paruošti. Apšlakstyti reikės medaus.
Užplikyti juodąją arbatą ir leisti jai atvėsti. Miltus persijoti, įdėti sodą, kepimo miltelius, druską, meduolių prieskonius (arba masalos prieskonių mišinį), vanilinį cukrų. Kiaušinius suplakti su baltuoju ir ruduoju cukrumi, plakinį supilti į miltų mišinį, išmaišyti. Supilti aliejų, medų, atvėsusią arbatą, apelsinų sultis. Viską išmaišyti. Obuolį supjaustyti smulkiais gabaliukais arba sutarkuoti burokine tarka, įmaišyti į tešlą. 24–26 cm skersmens formą ištepti sviestu, apibarstyti džiūvėsiais, į formą pilti tešlą, kepti 180 laipsnių orkaitėje apie 50–60 min. Atvėsinti, patiekti apšlaksčius medumi. Skanaus!