Apie Velykų žmogų

Laiškai iš Nemuno krantinės

Štai ir aš šiandien dalyvauju
didžiajam atgimimo spektaklyje.
Esu tas pats, kas pražydus vyšnia.
Kalbinu prie inkilo varnėną.
Mes niekuo vienas nuo kito nesiskiriam,
Lygus esu vabalui, bitei…
Marcelijus Martinaitis
Prieš dešimt metų, ruošiantis Prisikėlimo šventei, nebaigęs skutinėti margučių mirė poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis (1936–2013). Ne kartą lankęsis Birštone, bibliotekoje susitikęs su skaitytojais. Vytauto Kernagio dainuojamas „Kukučio balades“ žino net ir tie, kurie poezija visiškai nesidomi ir jos neskaito – visiems jos suvirpina širdį. Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario Martinaičio tekstus prisimename kalbėdami apie Lietuvą, gindami svarbiausią protėvių palikimą ir didžiausią mūsų tautos turtą kalbą. Jie stiprina tikėjimą, jog visada „būsime Lietuvos pritraukti“ ir kad Lietuva visada su mumis, „net kai tylim ar esam nutildyti“.
O apie Marcelijaus Martinaičio pomėgį skutinėti kiaušinius primena Velykų laikas. Šiai svarbiausiai ir nuo vaikystės laukiamiausiai pavasario šventei poetas pradėdavo ruoštis prieš kelias savaites. Savo sodyboje netoli Vilniaus, iš Paserbenčio kaimo Raseinių rajone perkeltoje gimtojoje rąstų troboje, pasitraukęs nuo miesto šurmulio ir susikaupęs tarsi maldai skutinėdavo margučius. Nors daug išdovanojo, per keturiasdešimt metų sukaupė didžiulę jų kolekciją, kurią šeima perdavė Lietuvos dailės muziejui.
Poeto žmonos menotyrininkės Gražinos Marijos Martinaitienės pastangomis 2012 metais išleista knyga „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“. Ją galima vadinti katalogu ir pasimokyti raštų – jų daugybė, daugiausia geometrinių, nesikartojančių, Poetas yra sakęs, jog senovinis audinių, pjaustinių, papuošimų menas kažkada buvo tas pirmykštis raštas, ženklai, reiškę pasaulio ženklus, kuriuos, jau jų nesuprasdamos, dar mokėjo neraštingos kaimo audėjos, kiaušinių margintojos.
Ir Vilniuje gyvendamas Marcelijus Martinaitis save vadino kaimo žmogumi, kurio visas laikas sukosi gamtos ritmu. Velykos tarsi apskliaudžia poeto gyvenimą – balandį ir gimė, ir mirė. Tarsi paliudydamas didžią, Prisikėlimo viltį žadančią margučio ir jo raštų prasmę: mūsų gyvenimai – ratu. Tebūna viltingas šis šviesėjantis laikas – su vis aukščiau kylančia saule, su bundančia žemės gyvastimi ir su namo grįžtančiais paukščiais – gal juos stebėdamas poetas ir ištarė, kad „būsime Lietuvos pritraukti“.
Genovaitė