Abipus sienos tegyvuoja teatras!

Saugi ir įtrauki bendruomenė

Tarptautinės teatro dienos, kuri minima kovo 27-ąją, išvakarėse Šakių kultūros centre surengtoje didžiausioje Lietuvos XVIII mėgėjų teatro šventėje „Tegyvuoja teatras“, geriausių teatralų apdovanojimuose, dukart nuskambėjo Birštono vardas.

Gera žinia teatro kūrėjams

Birštono kultūros centro teatro studijos režisierius R.Jacunskas ir Punsko klojimo teatro režisierė, Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė J. Malinauskaitė-Vektorienė.

Vienas iš Lietuvos nacionalinio kultūros centro ir Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prestižinių apdovanojimų – laureato statulėlė, prilyginama mėgėjų teatro „oskarams“, nominacijoje „Ryškiausias lėlių teatro dailininkas“ įteikta birštoniečiui Rimantui Jacunskui. Jis įvertintas už Utenos kultūros centro lėlių teatrų „Zuikis Puikis“, „Skruzdėlytė“ spektakliams „Lapės išdaigos ir kiti nutikimai“, „Žemė – dangaus duktė“ pagamintas lėles ir scenografiją. O nominacijoje „Ryškiausias mėgėjų teatrų festivalis Lietuvoje“ Birštono vienkiemio teatro režisierė Beata Klimavičienė apdovanota diplomu už klojimo teatrų festivalio „Kur Nemuno mėlynas kelias“ organizavimą Birštono savivaldybės Matiešionių kaime.

Teatro dieną sulaukė svečių iš Punsko
Tokia gera žinia praėjusį sekmadienį Birštono kultūros centre buvo pradėtas Teatro dienai skirtas renginys, kuriame „pirmu smuiku“ griežė Punsko (Lenkija) lietuvių kultūros namų saviveiklos kolektyvai. Vietos žiūrovams mėgėjai parodė aukšto lygio programą: klojimo teatras, vadovaujamas režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės, suvaidino nuotaikingą Kazio Binkio komediją „Kraučius Motiejus“, o Suvalkų lietuvių vokalinis ansamblis „Sūduva“ (vadovas Arnoldas Vaznelis) atliko lietuvių liaudies sutartinių bei etno kūrinių iš šiuolaikinių atlikėjų repertuaro.
Tikslingai atsirinkti lietuviški kūriniai, graži dzūkiška šnekta, tautiniai drabužių raštai, saviveikloje dalyvaujantis jaunimas – punskiečiai mums pademonstravo, kad, gyvendami Lenkijoje, jie neprarado prievarta atkirstų tautinių šaknų, ir savo gyvenime, kultūroje ir tradicijose per dešimtmečius išlaikė galbūt netgi daugiau lietuviškumo nei gimusieji Lietuvoje.

Punsko klojimo teatro aktoriai Birštono žiūrovams parodė nuotaikingą ir nesenstančią B.Sruogos komediją „Kraučius Motiejus“.

Vyresnio amžiaus žiūrovai stebėjosi atlikėjų profesionalumu, gebėjimu į spektaklį integruoti lietuvių liaudies dainas ir muziką, ypač žavėjosi jaunimo nuoširdžiu užsidegimu bei kolektyvų pastangomis publikai dovanoti gerų emocijų.
Išvakarėse vykusioje respublikinėje teatro kūrėjų šventėje „Tegyvuoja teatras“ Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatras, švenčiantis 65 metų veiklos sukaktį, buvo pastebėtas ir ekspertų. Jo vadovei Jolantai Malinauskaitei-Vektorienei įteiktas Kazimieros Kymantaitės vardo prizas už aktyvią, ilgametę kūrybinę veiklą, nacionalinės dramaturgijos puoselėjimą. Su šiuo apdovanojimu punskiečius pasveikino režisierius Rimantas Jacunskas.
Ir Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis, ir režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė pasidžiaugė ilgamete Birštono ir Punsko kolektyvų draugyste, puoselėjamomis kūrybinėmis tradicijomis. Su punskiečiais bendrauja, susitinka ir Birštono „Bočių“ bendrijos nariai. Jų pirmininkė Julija Barutienė, su gėlėmis užlipusi į sceną, prasitarė apie savo giminystės ryšius per mamytės liniją su buvusia ilgamete Punsko klojimo teatro vadove, dabar aktore, Tekle Paransevičiene, kuri yra jos aštuoneriais metais jaunesnė teta. Šis neplanuotas susitikimas abiems giminaitėms suteikė daug džiaugsmo.

Per kalbą, kultūrą išsaugo lietuviškumą
Po pasirodymo ir birštoniečiams, ir punskiečiams netrūko temų pašnekesiams. O Punsko klojimo teatro režisierė Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė papasakojo apie tai, kaip saviveiklos pagalba Punsko miestelyje pasėtas lietuviškas grūdas ir brandina tautinę savimonę, skleidžia lietuviškumą ir augina sceninį derlių:
– Išlaikyti lietuviškumą mums yra labai svarbu: stengiamės, kad Punsko krašte veiktų lietuviškos mokyklos, Lenkijos lietuvių bendruomenės, kurios pirmininkė esu, pastangomis siekiame įkurti lietuvišką suaugusiųjų mokyklą. Punskas – nedidelis miestelis, bet jame verda įvairi kultūrinė veikla. Lietuvių kultūros namus lanko per 300 saviveiklininkų, kurie dainuoja, šoka, muzikuoja, vaidina. Vadovauju trims teatro grupėms. Į Birštoną atvykome su vyriausiąja, gilias tradicijas turinčia teatro grupe.
Pasak J.Malinauskaitės-Vektorienės, Punsko ir Birštono teatralų draugystė užsimezgė maždaug 2009 metais, kuomet Dainų šventės teatro dienos metu teko ilgiau pabendrauti su režisieriumi R.Jacunsku.

Vokalinis ansamblis „Sūduva“.

– Ko gero, esame panašūs savo energija. Birštoniečiai stato puikius spektaklius, yra šilti žmonės, su kuriais nesunku rasti bendrystę. Miela sugrįžti į Birštoną, miela sulaukti jų svečiuose. Jie atvyksta ir su suaugusiųjų spektakliais, ir su jaunimo pasirodymais. Pernai mūsų teatras „Kregždė“ šventė 15 metų jubiliejų, tad jie buvo atvykę pasveikinti. Džiaugiuosi matydama, kaip skirtingos mūsų kolektyvų kartos gražiai bendrauja. Mums rūpi, kad punskiečiai palaikytų artimą ryšį su Lietuvos žmonėmis, kolektyvais, – patikino Lenkijos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė ir kolektyvo vadovė, ir pati stengdamasi prisidėti, kad Punsko krašte lietuviškumas dar gyvuotų.
Anot jos, tokie susitikimai abipus sienos nėra tarptautinis projektas. „Mes esame viena tauta. Ne savo valia buvome atskirti nuo Lietuvos. Svarstau, kad Punsko lietuviams tai buvo regioninio identiteto klausimas, jei prieš šimtą metų, po Suvalkų sutarties, palikti kas sau, žmonės patys būrėsi, kūrė organizacijas… Jų noras savo širdyse išlaikyti tautinę sąvastį buvo toks didelis, jis išlikęs ir iki šiol,“ – pastebi J.Malinauskaitė-Vektorienė.
Visgi pašnekovė pripažino, kad Lenkijos lietuviams nesvetima nutautėjimo problema. Pasak jos, pirmiausia ji turėtų būti pradėta spręsti šeimose.
– Auginu du vaikus, ir mūsų šeimoje prioritetas teikiamas lietuvių kalbai – ja visi ir dzūkuojam. Tam, kad kalbėjimo įgūdžiai būtų įtvirtinti, svarbu vaikus nuo mažens leisti į lituanistinę mokyklą, lietuvišką saviveiklą, kur jie tarpusavyje bendrautų, – teigia J.Malinauskaitė-Vektorienė.
Ji sako besididžiuojanti, kad Punske jau 60 metų veikia lietuviška vidurinė mokykla. Abiturientai stoja į Lietuvos ir Lenkijos aukštąsias mokyklas, tam tikras jų procentas mielai grįžta atgal ir kuria šeimas.
– Ir aš, ir mūsų vokalinio ansamblio vadovas po studijų sugrįžome atgal į gimtinę. Ir teatre yra jaunų žmonių, kurie savo lizdą nori kurti tame krašte, kuriame užaugo. Šie jauni, tautiškai sąmoningi žmonės yra mūsų ateitis. Niekur nepabėgsi nuo savo tautos, kalbos, ir aš džiaugiuosi, kad mes tai suprantame bei, kaip išmanydami ir galėdami, stengiamės ją išlaikyti, – pabrėžia J.Malinauskaitė-Vektorienė.
Punskiečių pasididžiavimas esant lietuviais akivaizdus, jie ir savo pasirodymą baigė Punsko krašto lietuvių himnu.
Dalė Lazauskienė