Smalsumas skatina žinojimą

Kiekvieno pirmadienio rytą „Versmenės“ klubo nariai renkasi į savo svetainę sužinoti ką nors įdomaus, svarbaus ar naujo. Sakoma, kad smalsumo žadinimas gerina protinį darbą, padeda mažinti nerimą, apdovanoja pasididžiavimo, pilnatvės jausmu.
Gydančios rankos. Versmeniečiai apie įvairius sveikatos palaikymo būdus žinių turi nemažai. Juk kiek išklausyta paskaitų, dalyvauta stovyklose, seminaruose, surengta įvairiausių varžytuvių ir švenčių, skirtų judėjimui. Jau neįsivaizduojama diena be mankštos, pasivaikščiojimų, meditacijos. Tačiau prisiminti vieną ar kitą pagalbos sau būdą karts nuo karto reikia. Pavyzdžiui, savimasažas, aktyviųjų taškų dirginimas – veiksminga ir visiems prieinama priemonė, galinti sumažinti stresą ir nerimą, nedidelį skausmą, raumenų patempimus, virškinimo sutrikimus ir t.t. Tad ir paskyrėme laiko tiems nesudėtingiems judesiams prisiminti.
Džiaugsmą įsukantys sijonai. Nors jau senokai vyksta vyrų ir moterų aprangos suartėjimas, moteriškas sijonas išsaugo savo paskirtį iki šiol. Platus apvalus sijonas labiausiai atitinka klasikinę moteriškumo sampratą. Aišku, kitais laikais ir kitose kultūrose požiūris į sijoną buvo visai kitoks, bet sijonai visais laikais buvo laikomi pagrindiniu moteriškumo atributu. Apsivilkdama gražią suknelę bet kuri moteris gali pajausti, kaip greitai keičiasi jos nuotaika ir būsena. Moteryje tarsi ima busti didžiulė ir labai jai pažįstama energija. Prisiminėme vaikystę ir jaunystę, kai, apsirengus nauju, kad ir kartūniniu sijonuku, taip magėdavo šėlti, suktis, puikuotis!
Kalbos namuose. „Šiuos namus iš žodžių mums pastatė kartų kartos per daugelį šimtmečių. Mūsų pareiga – juos dar patobulinti, išgražinti. Ir tokius palikti ateičiai – būsimajam laikui“ (K. Gaivenis). Kalbėjomės apie žodžius – praeities liudininkus, posakius, kuriais juokaujame, žodžius, kuriais skaičiuojame. Pavartėme „Lietuvių kalbos žodyną“, pažaidėme patarlėmis, sužinojome, kas yra oksimoronas. Nutarėme, kad žmogus pats atsakingas už savo kalbą, nei draudimu, nei baksnojimu meilės kalbai neįskiepysi. Yra daug kalbos atmainų, tad ir pasirinkime pagal situaciją.
Kas yra virgulė? Lotyniškai virgula – rykštelė, vytelė. Nuo seno kaimuose buvo žinoma apie žmones, gebančius su rykštele parodyti vietą, kuri tinkama kasti šulinį. Naudojosi jų paslaugomis. Literatūroje šis metodas daug kartų aprašytas. Su virgule ar svareliu ieškoma ne tik vandens, mineralų, dingusio žmogaus, bet ir nustatomos ar net gydomos ligos. Rašoma, kad biolokaciją kai kurios šalys pripažįsta kaip mokslą. Kaip ten bebūtų, virgulės naudojimas žinomas tūkstančius metų. Niekas neverčia ja tikėti, bet kodėl nesusipažinus su ilgaamže žmonijos pažintine veikla?
Kas yra Gyvata? „Tautos Gyvata yra gyvas psichinis pasaulis. Tasai turi turtėti, turi svarbėti…“ (Vydūnas). Tas gražus senoviškas žodis reiškia gyvybę, gyvenimą, gyvenimo būdą. Ar gyvename čia ir dabar, ar nuolat kankiname save praeitimi, kurios nepakeisi, ar ateities regėjimais, kurie gąsdina? Ar įmanoma ramiai galvoti apie mirtį, ruoštis jai? Palengvinkime savo Gyvatą nuolat už viską dėkodami ir kartodami: „Turiu viską, ko man reikia. Man reikia to, ką gaunu“.
Apie laiką. Para visiems vienoda, tik nuo mūsų pačių santykio su gyvenimu ir savimi priklauso, kaip tą laiką išnaudojame. Ar su amžiumi laiko padaugėja? Ne, tik jis kitaip paskirstomas. Versmeniečiai myli ir vertina gyvenimą, stengiasi būti naudingi kitiems, nes tai atrodo prasminga ir reikalinga. Svarbiausia išsigryninti, kurie darbai mieli ir suteikia prasmę. Smagu, kai galima daugiau laiko skirti savo pomėgiams, ramiai numatyti tolimesnius ir artimesnius darbus. Kaip sakė poetas, „suraskim laiko pušį apkabinti, išgirst, kaip sprogsta pumpurai…“
Apie vienos Moters gyvenimą. Tema jautri, patriotiška, gili. Apie moterį, istorikės Vandos Sruogienės taikliai pavadintą Tyliąja Heroje. Marcelė Kubiliūtė (1898–1963) dirbo gailestingąja sesele, spaudos darbuotoja, ryšininke, žvalgybininke, valstybės tarnautoja, patyrė kalinės ir tremtinės dalią. Kantriai ir oriai nešė gyvenimo naštą iki galo. Gyvenimo saulėlydyje grįžusi į Vilnių, lankė ligonius, šelpė neįgaliuosius, guodė likimo nuskriaustuosius. Pati atgulė Vilniuje Rasų kapinėse šalia 1920 metais su drauge Elžbieta laidotų savanorių. Marcelė Kubiliūtė – vienintelė Lietuvos moteris, apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais.
Kas gi veda tuos pirmadienio rytmečius? Papasakoja, parodo, sudomina? Žinoma, pačios versmenietės – atsakingai, su užsidegimu ir meile. Šiuos, paminėtus – klubo narės Stasė, Gražina, Stanislava, Kristina, Aldona, Danutė, Vidutė. Įdomių temų, užmirštų žmonių, įvykių daug, dar ne kartą rinksimės į savo šviesią svetainę sužinoti kažką naujo.
Danutė Marčiulionienė, Dainora Šaltienė