Neatrasta Balbieriškio fonetika

Atminties takais

Justinas ADOMAITIS

Viešojoje erdvėje pasigirdusios kalbos apie kurorto statusą rajono teritorijai nėra naujos. Birštono nepasivysime, bet juk didžiosios Nemuno kilpos – visų turtas. Tarpukariu siekta kurortu pripažinti Balbieriškį, kurį tik Nemunas skyrė nuo Birštono valsčiaus. Ypač tuo rūpinosi vietos verslininkai žydai, didelį dėmesį skyrę aplinkos ir šeimos gyvenimo ekologijai.

Pasivaikščiojimai ir susitikimai
Skaitydamas neseniai išleistą knygą apie diplomatą Kazį Lozoraitį, aptikau, jog šios garsios politikų šeimos nariai 1929–1939 m. iš Kauno atvykę automobiliu dažnus savaitgalius praleisdavo vaikščiodami po Balbieriškio apylinkes. Garsusis Nemuno skardis šalia švč. Marijos kalno dar nebuvo taip stipriai pagraužtas upės, jo plačiose terasose šiltuoju metų laiku rengtos jaunimo šventės. Balbieriškio dvaro parkas, įkurtas XIX a. viduryje ir siekęs 9 ha, taip pat traukė ne tik iš miesto atvykstančius poilsiautojus. Aplinkinių kaimų jaunimas po savaitės darbų sekmadieniais sugužėdavo į bažnyčią. Daugelis čia mezgė pažintis. Po vidurdienio pamaldų iki vėlumos jaunimas vaikščiodavo nuo rinkos aikštės iki parko ir nuo parko iki Nemuno skardžio. Pakeliui juos viliodavo kelios dešimtys parduotuvėlių ir užeigų, kurios priklausė versliems lietuviams ir žydams.
Laikinosios sostinės inteligentija (mokslininkai, karininkai, dvasininkai) laikė savo patriotine pareiga šviesti kaimo jaunimą. Susitikimai, paskaitos vykdavo valsčiaus salėje arba natūralioje parko estradoje. Pavasarininkams vadovavęs Aukštojo Balbieriškio ūkininkas Juozas Dranginis yra pasakojęs, jog su valsčiaus kaimų jaunimu yra bendravę vyskupas Mečislovas Reinys, prof. Juozas Eretas, prof. Pranas Dovydaitis, pulkininkas Laurynas Statkevičius (knygnešio Jokūbo Statkevičiaus sūnus), generolas Pranas Liatukas (vedęs Vandą Baranauskaitę, dvaro sodininko dukrą). Balbieriškyje gimęs prelatas Mykolas Krupavičius taip pat buvo dažnas svečias, ypač ūkininkams žinant, jog jis yra ir žemės reformos autorius.

Toks kelio ženklas – įspėja ir kviečia.

Tarpukariu jaunimo ir svečių iš Kauno lankytinais objektais Balbieriškyje laikytas dvaro parkas, Pabraščių piliakalnis, Nemuno atodanga ir švč. Marijos kalnas. Jo papėdėje esantis žvejų kaimelis Traidarai tarnavo perkeliant žmones (poilsiautojus, uogautojus, grybautojus) į kitą Nemuno pusę. Vietos gyventojai turėjo smailias ir grakščiai išlenktas vieno irklo valtis, nes upė ties posūkiu buvo srauni ir akmenuota, reikėjo gerokai „užsiguravoti“ – stumtis su valtimi prieš srovę iki Peršėkės žiočių ir tada leistis įstrižai iki akmenuoto Velnio tilto ir Gurskų sodybos jau Birštono valsčiaus teritorijoje. Buktos miškas turėjo tarsi dvi pakopas – jaunuolyną ir sengirę. Giliau miške dunksojo Barbės raistas su gausiais spanguolynais.
Kadagys – antibiotikas
Miestelio gyventojai lietuviai (amatininkai ir darbininkai) nebuvo linkę apie poilsį gamtoje galvoti kaip apie pramogą, o žydai tą suprato, vertino ir populiarino. Už Nemuno esančioje sengirėje šalia retų pušų klojosi kadagių, dar vadinamų ėgliais, kilimas. Panemunių dzūkai (balbieriškiečiai priskiriami būtent jiems) kadagius naudodavo Velykų verboms ir žemiškam tikslui – mėsai rūkyti. Žydai suprato giliau ir plačiau – kadagiai yra terapijos priemonė, nes grynina orą.
Kadagys, botanikų terminais tariant, yra dvinamis augalas. Tai reiškia, kad atskiri krūmai yra vyriškosios arba moteriškosios giminės. Žinynuose nurodoma, kad kadagys vyras ropščiasi augti kur aukščiau, o „kadagienės“ pasilieka žemesnėse vietose ir nuolankiai pasiduoda aukščiau esančiojo globai. Jei viskas gerai, gausiai mezga vaisių. Tik ilgai juos brandina. Kadagys – lengvai pažeidžiamas. Jam reikia „sąžiningos“ gamtos – švaraus dirvožemio, gryno oro. Nes jis pats yra labai daug įsipareigojęs gyvajam pasauliui: turi būti veiksmingas daktaras aplinkai, kurioje auga. Tokia jo prigimtis, toks buvo nuo seniausių laikų. Jis sukaupia itin vertingų ir stiprių kvapų – fitoncidų, naikinančių žalingas bakterijas. Tai geriausias augalinis antibiotikas. Miško oras yra tūkstantį kartų grynesnis

Nemuno vingis – vizitinė Balbieriškio kortelė.

už miesto orą, o kadagyno – tiek pat kartų grynesnis už paprasto miško. Jei iš kadagio atimama tinkama aplinka, jei jis nebegali išpildyti visų „daktariškų“ pasižadėjimų, jis žūsta. Kadagio uogos – patvariausios iš visos mus supančios augmenijos. Nebijo nei sausros, nei lietaus, nei speigų. Pakanka paragauti bent vieną sveiką, subrendusią uogą, kad suprastumėte, ką gali kadagys. Ilgai valgyti kadagio uogų ar gerti antpilą negalima, nes veikliosios medžiagos yra stiprios, perdozavimas gali sudirginti, sutrikdyti inkstus. Kadagys malšina nervinius sutrikimus, reumatą, podagrą, inkstų akmenligę, skatina šlapimo išskyrimą, teigiamai veikia lėtinius šlapimkanalių uždegimus, gerina skrandžio, kepenų darbą, malšina kelio ir alkūnės sąnarių skausmus, jei trinsime kadagių aliejumi. Uogose yra daug augalinio cukraus, gausu dervų. Jaunos šakelės yra vitaminingos, iš jų galima virti arbatą ir gerti. Nereikia tokio atsargumo kaip su uogomis. Kadagys – labai tėviškas augalas. Jame paukšteliai pasislepia nuo plėšrūnų, suka lizdus, maitinasi ir gydosi jo uogomis. Kadagys – geriausias konservantas, būtent juo kaimo žmonės anksčiau rūkydavo mėsą ir nebuvo nė minties, kad dūmui išgauti dar būtų galima naudoti ką nors kita. Kadagys mūsų krašte – šventas medelis, jo šakeles neša šventinti Verbų sekmadienį, Velykų rytą su šventintų spyglių smilkalais apeina visus trobesius, tvartus, net laukus ir mylimus kiemo medžius – kad visi būtų sveiki ir stiprūs, saugotų namus nuo visokių nesėkmių ir tamsybių. Manoma, kad būtent kadagys yra seniausias „gyvas daiktas“ žemėje. Kalifornijoje (JAV) auga apie 30 metrų aukščio ir 20 metrų apimties kadagys, kurio spėjamas amžius – 6 tūkst. metų.
Balbieriškiečiai Buktos mišką vadino „anoj pusė“, kadangi jis buvo už gamtinės kliūties – plačios ir sraunios Nemuno upės. Valtis persikelti turėjo tik Traidarų gyventojai, beje, skyręsi tik vardais. Norinčiajam į „aną pusę“, reikėjo susirasti irkluotoją, paprašyti, paaiškinti persikėlimo priežastį, susitarti dėl laiko grįžtant atgalios. Sovietmečiu keletą dešimtmečių per Nemuną kilnodavo Antanas Traidaras. Visai už ačiū.
Tarpukariu ir visą antrąją XX amžiaus pusę miškas „anoj pusėj“ buvo stulbinamai švarus, žinant, kokias pamiškes kitur paliko sena kolūkinė technika ar nereikalingi kaimiečių buities rakandai.
Neatrasti vandens turtai
Pačiame Balbieriškyje, Peršėkės upės terasoje tarp bažnyčios ir parapijos kapinių, vietinių vadinamame Bliekais, nuo seno kunkuliuoja mineralinio vandens versmė. Apmaudu, jog retas miestelėnas žino, kad tai oficialiai pripažintas gamtos paminklas.
Balbieriškyje tiek versmių ir šaltinių, kad pastarasis nieko nestebina. Pavyzdžiui, nuo senosios Laukaičių sodybos šulinio Vilniaus g. 31, kitapus bažnyčios, iki buvusios Stanaičių sodybos (Vilniaus g. 7) netoli Ringio upelio, srovena šaltinis, kurį dar XX a. pradžioje „palaidojo“ po šaligatviu. Jo atneštas vanduo pripildydavo po Stanaičių namu esantį rezervuarą, o iš šio žemyn krisdamas vanduo suko nedidelio malūno ratą. Po Antrojo pasaulinio karo malūno jau nebuvo. Sovietmečiu teko užeiti į Stanaičių namus, pro grindų lentas matėsi apačioje žibantis vanduo.
Miestelio jaunimo lankoma vieta buvo Paprūdė, kuri susiformavo užtvenkus Ringio upelį ties Zuperkos sodyba ir čia įrengus vandens malūną, veikusį iki Pirmojo pasaulinio karo. Kelių metrų skersmens girnapusės ilgą laiką gulėjo ant upelio kranto, drauge su krūva akmenų ir betono luitų, matyt, išardytos užtvankos likučiais. Paprūdė įspūdingai atrodydavo pavasariais: šlaitai baltuodavo ir svaigindavo nuo žydinčių ievų, gudobelių, o terasų griovose, pilnose vandens, knibždėte knibždėjo gyvasties – tritonų, įvairiaspalvių varlių. Sraunaus Ringio posūkiuose iš dugno kunkuliuodavo požeminės ledinio vandens versmės. Paupio gyventojai prie jų atnešdavo vėsinti pieną bidonėliuose.
Šiandien taip vertinamo vandens versmių gausu ne tik miestelyje, bet ir jo apylinkėse. Antai Kižių kaime vienas ūkininkas suskaičiavo savo žemėje 18 versmių, gyvų visais metų laikais, neužšąlančių žiemą. Putrišių kaime kitas ūkininkas, klonyje netoli Peršėkės upės, įsirengęs vandens gręžinį, džiaugiasi nenaudojantis elektros siurblio, nes požeminio vandens spaudimas labai stiprus.
Klimatologė dr. Audronė Galvonaitė yra teigusi, jog didžiausias ir dar tinkamai nesuprastas Lietuvos turtas – požeminio vandens versmės. Jų užtektų 25 mln. žmonių poreikiams. Tik laiko klausimas, kada šalį užplūs karštųjų žemynų gyventojai. Nuo bado atsiginti galima, tačiau be vandens – gyvybė neįmanoma. Vandens turtų gausa Balbieriškis – būsimų turtuolių kraštas.
Paminėtinas ir dar vienas gamtos turtas – Degsnės maumedynas, šiandien užimantis 2,2 ha teritoriją ir turintis aukščiausią (49 m) medį šalyje. Teigiama, jog Viduržemio jūroje ant įkaltų maumedžio polių pastatyti Venecijos namai, iš maumedžio gaminami laivai ir jachtos. Degsnės maumedyno kilmė – vis dar paslaptis miškininkams. Tarsi sodinukus parvežęs ir su parapijos jaunimu pasodinęs Balbieriškio bažnyčioje vikaru tarnavęs kunigas Antanas Totoraitis – poetas Antanas Tatarė.
Gamtininkai vienu vertingiausių šalies miškų vadina Balbieršgirę, užimančią palyginti nedidelį plotą – 3500 ha. Jos rytiniame pakraštyje 1992 m. įsteigtas Ąžuolų botaninis draustinis, kurio plotas – 265 ha. Vyrauja plačialapių ir mišriųjų miškų bendrijos. Saugomi brandūs ąžuolynai. Auga 327 rūšių augalai. Beveik visas miškas priskirtas Balbieriškio miško biosferos poligonui, kurio pagrindinis tikslas – išsaugoti gana reto Lietuvoje vidutinio margojo genio populiaciją. Žygeiviai jau atradę Balbieršgirę. Juos traukia ekstremalios keliavimo sąlygos – visais metų laikais žibančios pelkės, susimaišiusios su šlapiais molynais. Pokario partizanai šiame miške negalėjo išsikasti bunkerio – vanduo vos įsmeigus kastuvą. Šiandien Balbieršgirę saugo neišbrendamos šlapynės, neįveikiamos net su skandinaviška miško kirtimo technika. Visuomenininkų „Sengirės fondas“ prieš kelerius metus nupirko 4,6 ha miško, kuriame gausu 140–160 metų ąžuolų.
Laikas negailestingas žmogui ir jo darbams, tačiau gamtą paveikti jam sekasi sunkiai. Dar daug turime neatrastojo Balbieriškio – vandens versmės, miškų atgaiva, upelių vingiai, neužrašyti, senųjų gyventojų sugalvoti vietų vardai – Bliekai, Paprūdė, Leibaus kalnas, Opninė, Traidarai, Bišiurkė, Užupis. Gūdžioje Balbieršgirėje – Ringėnkelis, Makrickakelis…Visa tai traukia, kaip ir reto skambesio žodis Balbieriškis. Panaši fonetika ir žodyje Birštonas.
P. S. Tarpukariu Balbieriškį pripažinti kurortu žydams sutrukdė parapijos klebonas, įžvelgęs pavojų savo autoritetui.