„Jaučiamės beveik kaip namie…“

Saugi ir įtrauki bendruomenė

Karui Ukrainoje tęsiantis jau daugiau nei metus laiko, vis dažniau kalbama apie karo nuovargį, tačiau grupės „Ukraina Prienai“ savanoriai ir toliau nepailsdami tiesia pagalbos ranką mūsų krašte ramybės ieškantiems ukrainiečiams. Savanoriai ne tik padeda susitvarkyti reikiamus dokumentus, įsikurti ir spręsti įvairias gyvenimiškas problemas, bet ir stengiasi integruoti atvykėlius į visuomenę, supažindinti su mūsų kultūra bei suburti bendriems susitikimams, skatina stiprinti ir savo tautos identitetą.

Į Lietuvą prieš savaitę atvykusi ukrainietė Natalija.

Anot savanorės Dainoros Kuliešienės, siekiant, kad Prienų mieste gyvenantys ukrainiečiai jaustųsi gerai ir turėtų vietą, kur pabūti, kiekvieną savaitgalį savanoriai organizuoja nedidelius susibūrimus, kurių temą neretai „padiktuoja“ ir kalendorius. Visai neseniai kartu su visais prieniečiais ukrainiečiai minėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, o praėjusį sekmadienį mažieji dalyvavo pavasario šauktuvėse, kurias organizavo prieš savaitę į Lietuvą atvykusi ukrainietė Natalija.
Kol vaikai senovinėmis ukrainiečių liaudies dainomis kvietė pavasarį, mamos turėjo progą pabendrauti prie arbatos puodelio. Savo planais, kaip švęs šv. Velykas moterys sutiko pasidalinti ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.
Šiemet šv. Velykas Lietuvoje švęsime balandžio 9–10 dienomis, Stačiatikių Velykos bus kiek vėliau – balandžio 16–17 dienomis, tačiau moterys sako švęsią ir lietuviškas, ir ukrainietiškas Velykas.
Jau beveik metus mūsų krašte su vaikais įsikūrusios mamos spėjo susipažinti ir su lietuviškų švenčių tradicijomis, tad, moterų pastebėjimu, ir ukrainiečiai, ir lietuviai šv. Velykas švenčia labai panašiai – kepa velykinius pyragėlius, margina kiaušinius, eina į bažnyčią. Anot Liubos, Valentinos ir Alionos, esminis skirtumas yra pasisveikinimas – šv. Velykų dieną Ukrainoje žmonės sveikinasi ne mums, lietuviams, įprastu „Laba diena“, tačiau specialiu pasisveikinimu, kuris išvertus į lietuvių kalbą reiškia „Kristus prisikėlė“.
Ukrainiečiams išpažįstant stačiatikių tikėjimą, skirtumų yra ir religijoje, tačiau, pasak moterų, tie skirtumai yra nedideli, todėl mūsų bažnyčioje jos taip pat lankosi, tik pasimeldžia pagal save, tad ir šv. Velykų rytą moterys tradiciškai planuoja sutikti šv. Mišiose.
Paklaustos, kaip jaučiasi Lietuvoje ir Prienuose, gyvenant čia jau metus laiko, seserys Liuba ir Valentina atvirauja, jog iš pradžių buvo sudėtingiau, nes viskas buvo nepažįstama, dabar seserys su vaikais jaučiasi beveik kaip namie. O štai Alionai, nepaisant to, jog yra kilusi iš didesnio miesto Donecko srityje, tik atvykus į Prienus, atrodė viskas sava, tarsi būtų gerai pažįstama.
Radusi laisvą minutėlę mintimis apie Lietuvą pasidalijo ir susibūrimo iniciatorė Natalija. Kaip ir minėta, Natalija į Prienus atvyko tik prieš savaitę, tačiau nuo karo žiaurumų kartu su šešerių metų sūnumi Serafimu moteris pabėgo, vos tik šiam prasidėjus. Beveik metus laiko gyvenusi Bulgarijoje, jauna mama nusprendė ieškoti daugiau darbo ir savirealizacijos galimybių bei erdvės išreikšti kūrybinį potencialą. Pati Natalija teigia, jog Bulgarijoje taip pat nebuvo blogai, tačiau, daugiau nei pusę metų besidomint Lietuva, ją sužavėjo lietuviškos tradicijos ir žmonių inteligentiškumas bei emocinis šaltumas, žinoma, gerąja prasme. Moteris juokauja, jog lietuviai – šalti žmonės su karšta širdimi.
Paklausta, kaip jaučiasi Lietuvoje, Natalija sako: „Fiziškai sunku dėl aklimatizacijos, o psichologiškai – labai gerai, džiaugiuosi Lietuvos žmonių palaikymu“. Ypač ją džiugina, jog čia, Prienuose, ji gali užsiimti kūrybine veikla.
Natalija ir gimtojoje Ukrainoje buvo aktyvi visuomenės narė – dirbo vaikų centre, vadovavo bažnytiniam chorui, dalyvavo folklorinio ansamblio veikloje. Vos tik atvykusi į Prienus moteris taip pat pasisiūlė prisidėti prie savanorių, organizuojant užsiėmimus vaikams, prisijungė ir prie ansamblio Kultūros ir laisvalaikio centre.
Nors Natalija dar tik tvarkosi visus reikiamus dokumentus, moteris jau svarsto ir apie savanorystės galimybes, ypač padedant savo tautiečiams.
Beje, nepaisant to, jog karo pradžioje lietuviai pademonstravo fantastišką susitelkimą, padedant nuo karo kenčiančiai Ukrainai ir jos žmonėms, įvairios pagalbos vis dar reikia ne tik fronte, bet ir į Lietuvą tebeatvykstantiems ukrainiečiams. Nuo pat pirmųjų mėnesių karo pabėgėliams padedanti Dainora atkreipia dėmesį į tai, jog struktūrizuotos pagalbos ne visada pakanka, tad paramos, sprendžiant pačius įvairiausius gyvenimiškus klausimus, vis dar prireikia. Be to, anot Dainoros, į Prienus prieš savaitę atvykusi Natalija yra pavyzdys, jog judėjimas vis dar vyksta – vieni išvyksta namo, kiti – atvyksta.
Rimantė Jančauskaitė