,,Duonutė kasdieninė‘‘

,,…Grūdas atsakė: sėjo artojas, žemė augino, žiemą pakėliau, vargą pakėliau, užaugau, kad jus pamaitinčiau…‘‘ (E. Mieželaitis)
Duona kasdieninė – tai šventas lietuvių patiekalas, tokią pagarbą užsitarnavęs sunkiu į ją įdėtu žmogaus darbu. Sklindantis duonkepėje krosnyje keptos ruginės duonos kvapas, mamos rankomis austa lininė staltiesė, kuria padengiamas stalas, tėvo rankomis raikoma duona, prieš valgį persižegnojimas ir duonos pabučiavimas – toks jaukių lietuviškų namų įvaizdis mūsuose perduodamas iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Tai – mūsų tautos paveldas, etnokultūrinė vertybė, tradicija ir liaudies išmintis. Gerbti duoną mūsų tautoje mokoma jau nuo kūdikystės.
Tik ar mes, ugdytojai, tėvai, mokome mažylius branginti tai, ką patys sunkiu darbu uždirbame? Ar mūsų vaikai susimąsto numesdami duonos riekelę? Vaikas pats savo akimis turi pamatyti, savo rankomis turi paliesti, ko mokome jį ugdydami.
Mūsų ekskursijos į Prienų krašto muziejų tikslas buvo supažindinti mažylius su autentišku duonos kelio procesu. Tai padaryti mums padėjo edukacijų vadovė E. Petrauskaitė, etnografė R. Jotautienė.
Tai, ką „Boružiukų“ grupės ugdytiniai patyrė, išbandė savo rankomis, liko sužavėti ir dideli, ir maži. Sakais kvepianti kaimiška medinė troba, kurioje buvo tikra: senovinis arklas, pjautuvas, girnos, duonkubilis ir ližė duonai į pečių pašauti. Svarbiausia, kad „Boružiukai‘‘ viską galėjo paliesti savo rankomis: berniukai „sėjo“ rugius, mergaitės juos „nupjovė“ pjautuvu, stipriausieji malė girnomis, vaikai formavo duonos kepalėlius, darė papuošimus ir kantriai laukė, kol iškeps duonutė. Belaukdami mažyliai klausė muziejininkės pasakojimo apie ilgą duonutės kelią, nuo grūdo pasėjimo į dirvą iki jo virtimo kvapniu duonos kepalėliu ant stalo. Su nepaprastu smalsumu mažyliai klausė šiltai ir įtaigiai perduodamų žinių. O kur dar mįslės, patarlės. O svarbiausia – iš muziejaus išsinešta paties kepta duonutė, kuria su pasididžiavimu galės pavaišinti savo namiškius ir draugus.
Tikimės, kad nors maža dalelė to, ką norėjome perduoti, išliks jų širdelėse. Svarbu, kad išliktų pagarba duonai, darbui ir kad niekada jos netrūktų ant mūsų kasdieninio stalo.
Rima Lankevičienė
Birštono miesto l/d „Giliukas“
vyresnioji mokytoja