„Moterys stiprios, ypač motinos – nepaprastai stiprios…“

Gyvenimas tarsi audėjas, audžiantis margaspalvę juostą, kurioje įausti žmogaus pavasariai ir žiemos, džiaugsmai ir rūpesčiai. Tad labai simboliška, kad sulaukus garbingo jubiliejaus, ši juosta žmogų tarsi ir apkabina. Tuomet prieš akis matai savo brangiausius žmones, palikusius, bet padedančius išgyventi iš Dangaus karalystės. Kartu iškyla ir gražiausi prisiminimai, ir liūdniausios akimirkos. Taip mintyse glostydamos prisiminimų juostą apie gyvenimą ir pasikalbėjome su garbingą devyniasdešimties metų jubiliejų neseniai pasitikusia Didalija Mickevičiūte-Račkeliene, gyvenančia Jiezne.
– Jeigu neturi tėviškės namų, prie vietos niekas nepririša. Pripratau čia gyventi ir gerai gyvenu. Iš seno jauno nepadarysi, nuo likimo nepabėgsi. Džiaugiuosi, kad supa labai geri žmonės. Gal Dievas duoda tiek, gal likimas. Nors metai nusineša sveikatą, bet svarbiausia, kad proto palieka. Taigi aš laiminga, tikrai neturiu ko bėdavoti, – su maloniai šilta, santūria šypsena akyse mintimis dalijosi moteris.
Didalija sako, kad ji iš gimties suvalkietė, tačiau dabar jau sudzūkėjusi. Igliškėliai – moters gimtinė, šešerių metų buvo, kai apsigyveno Marijampolėje, pačiam mieste. Mickevičių šeimoje augo ji, sesė ir brolis. Didalija mokėsi Kaune medicinos seserų mokykloje, kur sako, kad per dvejus metus išmoko visko, ko reikia. Darbo ieškoti tuo metu nereikėjo, praktika labai patiko KMUK

Peržengus gyvenimo penkiasdešimtmečio slenkstį.

Tuberkulioziniame skyriuje. Taip ir paliko ji visą gyvenimą medicinos seserimi, darbą pradėjusi klinikose. Vėliau su vyru Viktoru aptiko skelbimą, kad Jiezno rajono ligoninė ieško specialistų. „Mudu abu suvalkiečiai. Čia atvažiavom 1960 metais. Meilus a.a tuo metu buvo vyr.gydytojas ir mane priėmė medicinos seserimi dirbti, o vyrą – vairuotoju. Jiezno ligoninėje dirbau iki 1997 metų. Labai daug žmonių gyvenime sutikau, gerų ir pacientų, ir bendradarbių ne tik ligoninėje, bet ir dirbdama antraeilėse – lopšelyje-darželyje, rentgeno laborante. Tada ligoninėje buvo visi skyriai“, – prisimindama gausų kolektyvą ir bendrystę su kolegomis, pasakoja sukaktuvininkė. Ir iki šios dienos gerbiama Didalija skaito knygas, nors jau šešiolikti metai, kai susilpnėjęs regėjimas. Gelbsti graži bendrystė su LASD ir jos pirmininke Irena Karsokaite, kitomis bičiulėmis, kurios aprūpina ir knygomis, aplanko. „Kad viską dar noriu žinoti,“ – šypsosi ir džiaugiasi nuoširdžia draugyste su socialine darbuotoja Virgute, kaimyne Irute, kuri jai paskaito naujienas iš „Savaitės“ ir interneto platybių. Sako, kad senoviškesnius rašytojus tai žino visus pavardėmis, tik

Vaikystė su mama, sese, broliu.

dabartinių, jaunų neatsimena. Ne taip seniai skaitė labai įdomią jauno autoriaus knygą apie Japoniją, jos gyventojų papročius, kultūrą. O iš televizijos laidų žiūri ne visas, turi atsirinkusi savo laidas.
Jubiliejaus proga Didaliją aplankė Prienų rajono socialinių paslaugų centro darbuotojos, jos mylima Virgutė, Jiezno seniūnas ir Raudonosios nosys – gydytojai klounai. Taip pat giminės iš vyro pusės, su kuriais išsaugotas labai artimas ryšys. Rodo ir sveikinimą bei dovanas, gautas iš Amerikoje gyvenančių dukterėčių, sesers dukrų Zitos ir Laimutės. Ir patikina, kad jos, nežiūrint atstumo – brangiausi jai žmonės.
Buvo smagu versti labai gražiai užlaikomus brangius albumus – jaunystės ir šeimos puslapius, kuriuose išsaugota ir veidai, ir prisiminimai – viskas išsaugota. Taigi viešnagė pas mielą ir, beje, vaišingą šeimininkę neprailgo. Juo labiau kad prisiminimai vijo prisiminimus.

Su artimiausiu išsaugotu ryšiu, nors toliausiai, Amerikoje, gyvenančiomis dukterėčiomis.

– Netekau mamos – netekau dalies širdies, netekau vaikų, dviejų sūnų – beveik visos širdies, vyras likęs – tai gabalėlis širdies. Penktus metus viena –vyras mirė ant mano rankų. Labai gražiai mudu pragyvenome kartu 61 metus, ne visiems taip pasiseka, – praverdama ir skausmo skrynelę sakė gerbiama Didalija.
Moteris vis taip gražiai sako „mudu“, be jokios nuoskaudos, rodos, tik meile tegyveno… „Visi mane paliko, bet moterys stiprios, ypač motinos – nepaprastai stiprios, ir Dievulis gal todėl pamiršta…, – kalba, prisimindama, kai vienas po kito greitai į Amžinybę iškeliavo sūnūs. Ir apgailestauja, kad dabar, vis labiau tobulėjant technologijoms, kai lieka vis mažiau natūralaus bendravimo, kas, pasak moters, yra blogiausia, vis daugiau žmonių pasirenka išeiti patys… „Senoviniai vyrai buvo kietesnio molio, mūsiškiai buvo kitokie. Ai, buvo kaip buvo, dirbom, gyvenom. Dabar pasenau, metai bėga, ir tai natūralu“, – be jokios nuoskaudos praeičiai, dėkodama už gražius atsiminimus ir dabartį atvirauja pašnekovė.

Jiezno ligoninės kolektyvas 1986 m. birželį.

Mena miela Didalija ir tai, kad drauge su vyru be galo mylėjo gamtą ir negalėjo suprasti, kaip reiks gyventi, kai negalės išvykti kartu į žvejybą ar grybauti. „Abu žvejodavom, su valtim plaukėm į Nemuną ties Nibriais, Pelekonim. Pavogė pirmą valtį, antrą…, grybaut taip mėgom, kad ne tas žodis, kiek miškų mudu apsukę. Ir senatvę įsivaizdavom tik gamtoje. Bet yra kaip yra, su viskuo susitaikai, ir gyveni“, – gaivindama prisiminimus apie daržus, jame užsiaugintas gėrybes, gėlynus prie namo kalba garbinga jubiliatė ir atverčia albume užsirašytas šviesaus atminimo kun. Bulikos mintis: „Pinigai eina iš rankų į rankas – yra ir žmonių tokių. Sąšlavos ir šiukšlės už miesto ribų tįso – būna ir žmonių tokių. Alkanas žvėris junta savo jėgą ir kraujo trokšta – būna ir žmonių tokių… Žmogų su žmogum gali susieti tik meilė, kai žmogus išauga tiek, kad globoti, apdovanoti ir saugoti kitą pajėgia“…
…Galėjom dar kalbėtis ir kalbėtis, bet atėjo laikas ir skirtis. Nuoširdus ačiū gerbiamai Didalijai už pasidalintas mintis, už pamokas mokėti ir kenčiant džiaugtis. Lai audžia dar gyvenimas ilgą, sveikatos kupiną gerų kaimynų ir žmonių draugija dosnią gyvenimo juostą. Gal Dievas, gal likimas…
Palma Pugačiauskaitė