Knygnešiai – lietuviško žodžio nešėjai

Atminties keliu

Kovo 16-oji, žymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimimo diena. Lietuvoje ši diena minima kaip Knygnešio diena. Po 1863 m. sukilimo mūsų kalba papuolė tartum į narvą – 40 metų tęsėsi lietuviškos spaudos draudimas, Rusijos caras draudė skaityti lietuviškas knygas, lietuviškai rašyti ar net mąstyti. Tačiau lietuviška dvasia, nepriklausomybės siekis lietuvių širdyse tik dar labiau stiprėjo ir skatino pasipriešinimą carinei priespaudai. Lietuvių kalba išliko, nes ją puoselėjo stipri tauta, lietuvybę išlaikė mūsų protėviai, motinos ir senelės, knygnešiai ir daraktoriai, skleidę lietuvišką žodį iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Kaipgi neprisiminti tų didvyrių knygnešių ir daraktorių vardų, kurie nugulė mūsų krašto istorijos lapuose.
Net ir tamsiausiais priespaudos laikais turėjome šviesių žmonių, saugojusių gimtąją lietuvių kalbą ir knygą. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje. Lietuvybės puoselėtojai rizikavo patekti į kalėjimą ar būti ištremti į Sibirą. Jų vardai privalo gyventi mūsų širdyse. Tuos, kuriuos dar atmename, nepaleiskime užmarščiai, pagerbkime prisimindami apie jų darbus.
Kauno apylinkėse knygnešystė buvo labai aktyvi, į šią rizikingą veiklą buvo įsitraukęs gausus būrys vietos gyventojų. Prienų kraštas taip pat turtingas iškilių asmenybių, šviesuolių, didvyrių, knygnešių ir kovotojų už lietuvybę.
Minint Knygnešių dieną – puiki proga prisiminti ir pagerbti vieną iš jų: nepelnytai užmirštą kunigą, knygnešį, lietuvybės puoselėtoją Silvestrą Leonavičių (Leoną). Šiais metais minėsime jo 180-ąsias gimimo metines. Silvestras Leonavičius gimė 1843 m. gruodžio 16 d. Leskavos kaime, valstiečių šeimoje. Leono tėvams persikėlus į Smalėnus, čia jis mokėsi keturklasėje mokykloje. 1864 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją ir 1869 m. vyskupo M. Valančiaus buvo įšventintas į kunigus. Po įšventinimo jaunas kunigas buvo paskirtas Veisiejų parapijos vikaru. Čia jis kartu su klebonu K. Sakavičiumi pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba, įvedė lietuviškus poterius bei giedojimus ir įsitraukė į knygnešystės veiklą. Tuometinės draudžiamos lietuviškos „kontrabandos“ jis gaudavo iš kunigo M. Sederevičiaus. Daugiausia platino maldaknyges ir kitas religines knygas, šimtus vienetų išdalindavo savo parapijiečiams.
Vėliau kunigas S. Leonavičius buvo paskirtas į Vilkaviškį, Kudirkos Naumiestį ir Šunskus. Dirbant Kudirkos Naumiestyje jam padėjo knygnešė Tomašauskienė, kuri iš Mažosios Lietuvos slaptais keliais pargabendavo lietuviškos spaudos, knygų ir maldaknygių. Jas kunigas toliau dalindavo žmonėms, skleisdamas lietuvišką žodį.
1880 m. pradėjęs dirbti Meteliuose buvo nubaustas Varšuvos generalgubernatoriaus 50 rublių bauda už tai, kad be caro valdžios sutikimo ne savo parapijoje laikydavo mišias. 1883–1884 m. kunigas Leonas dirbo Augustavo dekanate, Hožos parapijoje už patarnavimą buvusiems unitams Varšuvos generalgubernatorius įsakė ištremti jį iš parapijos ir nubausti 150 rublių bauda. Ryžtingai nusiteikęs S. Leonavičius, nepaisydamas caro valdžios persekiojimų ir baudų, toliau rūpinosi tikėjimu ir lietuvybės skleidimu.
1885–1896 m. kunigas Leonas dirbo Pajevonio ir Aukštosios Panemunės parapijose. Pajevonyje jis organizavo lietuviškos spaudos gabenimą iš Mažosios Lietuvos. Draudžiamos spaudos ir knygų parsiveždavo neva lankydamas ligonį pasienyje. Parsivežęs spaudą slėpdavo ją prie klebonijos esančioje koplytėlėje. Nemažai spaudos ir knygų siųsdavo ir paštu. Knygnešystėje jo bendražygiai buvo ir parapijos patarnautojai. Nežinomi asmenys įskundė kunigą žandarams, buvo vykdoma krata, tačiau nieko nerasta, todėl tai nesutrukdė kunigui ir toliau tęsti šios veiklos. Paskirtas į Aukštosios Panemunės parapiją darbus tęsė. Čia jam maldaknygių ir kitų knygų atsiųsdavo knygnešys A. Baltrušaitis, taip pat spaudos atveždavo ir Pajevonio parapijos gyventojai bei jo brolis Jonas.
1896 m. kunigas buvo paskirtas į Balbieriškį, nuo 1906 m. ėjo šios parapijos klebono pareigas. Iš Balbieriškio tais pačiais metais buvo perkeltas į Lukšių parapiją, kur buvo nubaustas už aukų rinkimą. Čia jis ir užbaigė savo gyvenimo metus, 1917 m. vasario 18 d. mirė Lukšiuose.
Kunigas S. Leonavičius buvo lietuvybės puoselėtojas, visą gyvenimą platinęs lietuviškas knygas ir spaudą, savo lėšomis rėmęs „Varpą“, „Šviesą“ ir „Ūkininką“, dalyvavęs varpininkų suvažiavime Stebuliškėse. Jis tikėjimo grįstu keliu nešė šviesą Lietuvos žmonėms iki paskutinio atodūsio.
Dievo malonė prieš daugiau nei šimtą metų aplankė ir Šilavotą, į kurį atvyko kunigas Antanas Radušis. 1848 m. gimęs Oranuose, Gižų valsčiuje. Vėliau jis studijavo Seinų kunigų seminarijoje, kurią baigęs vikaravo Punske, Šakiuose, Ūdroje, Skriaudžiuose ir 1896 m. buvo paskirtas Šilavoto klebonu. Apie kunigo nuveiktus darbus, meilę Tėvynei prisimenama ir šiandien. Jis buvo išskirtinė asmenybė, vienas sumaniausių tautos šviesulių, savo meilę Tėvynei išreiškęs besirūpindamas tikėjimu ir kultūra. Kunigas A. Radušis pastatė Šilavoto bažnyčią, klebonijos pastatus ir nepaisydamas spaudos ir mokyklų draudimo klebonijoje įkūrė lietuvišką mokyklą. Visur, kur tik kunigas ėjo ar dirbo, puoselėjo lietuvybę, rūpinosi tautosakos, liaudies dainų rinkimu, platino lietuvišką spaudą.
Mokytojos I. Mažeikienė ir J.Jurkienė iš Alytaus, surinkusios daug medžiagos apie knygnešius, dalinosi žiniomis ir apie kunigą A. Radušį. Jos pasakojo, kad Seinų seminarijos auklėtinis buvo „Varpo“ leidimo komiteto narys, o apie 1890 metus, dirbdamas Alytaus rajone, Ūdrijoje, kuri tuo metu buvo tapusi knygnešių šventove, kunigas R. Radušis labai aktyviai platino lietuviškas knygas. Pasakojama, kad jis maišais gabenęs lietuvišką „kontrabandą“, raginęs žmones skaityti, šviestis ir puoselėti lietuvišką žodį. Jis su pagalbininkais kunigo A. Grinevičiaus namuose buvo įrengęs knygų sandėlį.
Taigi kunigui įsteigti lietuvišką mokyklą Šilavote nebuvo sunku. Jis žinojo, kur gauti knygų, kaip jas atsigabenti ir platinti, todėl knygų turėjo pakankamai, nors gabenti jas, visgi, buvo pakankamai pavojinga. Nešdamas šviesą jis tikėjo, kad nuo mažo įpratę ir išmokę rašto, išsilavinę žmonės dirbs Dievui ir Tėvynei. Visas atsidavęs žmonėms pats liko su skolomis ir be sveikatos, 1918 m., būdamas dar neseno amžiaus, mirė.
Dar vienas lietuvybės puoselėtojas – kunigas prelatas Mykolas Krupavičius, gimęs 1885 m. Balbieriškyje. Dar besimokydamas Veiverių mokytojų seminarijoje, jaunuolis aktyviai įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą. 1904 m. pabaigoje dalyvavo mokinių streiko organizavime, o 1905 m. ėmėsi Vilniaus Seimo nutarimų vykdymo.
Deja, kaip nepatikimas rusų valdžiai lietuvis jis negalėjo mokytojauti. Porą metų gyveno Lomžos gubernijoje, o atėjus palankesniam laikui ir pagerėjus sąlygoms, grįžo į Lietuvą, mokytojavo Papilėje ir dalyvavo lietuviškoje veikloje. Norėdamas daugiau padėti žmonėms, 1908 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, ją baigęs studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1917 m. buvo paskirtas į Voronežo Martyno Yčo gimnaziją kapelionu. Čia organizavo krikščionių demokratų sąjūdį ir dalyvavo Petrapilio lietuvių Seime.
Grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas dirbti prie Lietuvos Tarybos. M. Krupavičius, būdamas Seimo daugumos vadovu ir krikščionių demokratų partijos pirmininku, darė didelę įtaką 1921 – 1926 m. Lietuvos vidaus gyvenimui. 1927 – 1929 m. jis išvyko studijuoti į Prancūziją, vėliau grįžęs į Lietuvą tęsė kunigo darbą. Tačiau 1942 m. už memorandumo įteikimą vokiečių okupacinei valdžiai dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų ir lenkų persekiojimo, bolševikų įvykdyto turto nacionalizavimo atšaukimo buvo suimtas ir kalintas Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose, o 1943 m. uždarytas karmelitų vienuolyne Regensburge.
Karui pasibaigus, pasišventė Lietuvos reikalams. 1945 m. buvo išrinktas Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininku. Visą gyvenimą buvo atsidavęs žmonėms, Tėvynei ir tiesai. Puoselėdamas lietuvybę iki paskutinio atodūsio gyveno vardan Lietuvos. M. Krupavičius mirė Čikagoje 1970 m.
Gausi Garmų šeima taip pat nemažai prisidėjo prie draudžiamos spaudos platinimo ir kovos prieš caro valdžią. Vienas iš jų, Juozas Garmus, gimė 1877 m. Būčkiemyje, Pakuonio parapijoje. Po mokslų ėmėsi kaimo siuvėjo amato. Į lietuviškos spaudos platinimą įsitraukė apie 1896 m. Draudžiamą spaudą Juozui atveždavo Juozas Kancleris, o kartais iš Mažosios Lietuvos parsigabendavo ir pats. Platino Jiezno, Stakliškių, Aukštadvario, Darsūniškio, Kalvių ir Kruonio apylinkėse. Lietuviška spauda dalinosi ir su broliu Povilu bei kitais „Lietuvos tarnų“ draugijos nariais. Juozas Garmus, būdamas siuvėju ir keliaudamas iš kaimo į kaimą, turėjo geras sąlygas knygoms platinti. Pakuonyje bendradarbiavo su kunigu Antanu Bajoraičiu ir kunigu Juozu Šmulkčiu. Tačiau 1899 m. įkliuvus jo broliui Povilui krata vyko ir jo namuose. Vengdamas arešto Juozas pabėgo į JAV, čia toliau vertėsi siuvėjo amatu ir bendradarbiavo leidžiant „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, „Vienybę“, o po spaudos draudimo ir kitus laikraščius. Tarp lietuvybės puoselėtojų ir draudžiamos spaudos platintojų buvo ir kiti Juozo broliai.
Visi šie straipsnyje paminėti žmonės – tai tik maža dalis mūsų šviesuolių, prisidėjusių prie lietuviškos spaudos platinimo, nešusių šviesą ateities kartoms. Neturime teisės palikti jų užmarščiai. Prisiminkime, gerbkime ir vertinkime už tai, ką turime, dėl ko jie sunkiai dirbo ir kovojo. Knygnešystė neabejotinai yra XIX amžiaus Lietuvos istorijos unikalus reiškinys, pasaulyje neturintis analogų. Knygnešiai Lietuvos istorijoje atliko ypatingą vaidmenį.
Rūta Žiobaitė
Prienų krašto muziejaus muziejininkė