Birštono bendrijos „Bočiai“ narių susibūrimai išskirtini ir dėl susirenkančių žmonių gausos, ir dėl prasmingo renginių turinio. Kovo 8-osios renginys „Tarp dviejų aušrų pasaulis kaip pasaka“ buvo skirtas dviems progoms: moterims pagerbti, jų kūrybai pristatyti bei kraštiečio poeto, rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms metinėms paminėti.
Renginį vedė „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė.
„Bočių“ bendrijos narė Onutė Kurapkienė surengė debiutinę tapybos darbų parodą.
Koncertuoja choras „Sidabrinė gija“.
Šios dvi temos tarpusavyje glaudžiai persipynė, derėjo, nes ten, kur moterys, ten – ir gėlės, ir muzika, ir kūryba. Renginyje skambėjo ne tik V.Mykolaičio-Putino eilėraščiai, atskleidę sudėtingą iškilaus klasiko asmenybę, bet ir posmai, skirti moterims – ištikimoms gyvenimo palydovėms, mūzoms, bičiulėms, bendramintėms. „Bočių“ vyrai ir šventės svečiai, pabrėždami svarbią moterų misiją, joms įteikė gražiausius pavasario gėlių žiedus.
Už kiekvieno sėkmingo vyro stovi stipri moteris. Todėl „Bočių“ bendrijos pirmininkė Julija Barutienė, remdamasi naujausiu rašytojos Aldonos Ruseckaitės romanu „EMMI“, papasakojo apie Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimui, kūrybai, asmenybei didžiausią įtaką padariusias moteris – motiną Magdaleną, seserį Magdaleną, žmoną Emiliją ir mūzą Ireną.
Renginio metu susirinkusiųjų akis traukė eksponuojami spalvingi, niekur kitur nematyti tapybos darbai. J.Barutienė išsklaidė intrigą, pristačiusi darbų autorę, visiems gerai pažįstamą „Bočių“ bendrijos narę Onutę Kurapkienę. Daugeliui buvo netikėtas Onutės pomėgis tapyti, o ir ji pati prisipažino šį užsiėmimą atradusi visiškai neseniai, karantino metu. Jos teigimu, kuomet užsivėrė visos durys, nutrūko viešasis bendravimas, anūkas jai padovanojo dažų ir drobės, taip paskatindamas piešti. Prieš tai ji buvo piešusi tik mokykloje, šis užsiėmimas sekėsi, bet, kaip pati sakė, dėl sunkaus pokario gyvenimo neturėjo galimybių toliau vystyti savo gebėjimų.
89-erių sulaukusi Onutė, buvusi tremtinė, daugiau nei šešiasdešimt metų gyvenanti Birštone, mintimis sugrįžo į jaunystės metus, kuriuos su tėvais praleido Sibire. Todėl jos kūryboje yra su tuo laikmečiu susijusių motyvų, iš prisiminimų ir senų fotografijų ji perpiešė upę Leną ir namus, kuriuose gyveno.
„Esu savamokslė, todėl piešiu savo gyvenimą, tai, ką matau, jaučiu širdimi, kas man miela, pavaizdavau ir savo mylimą tėviškę prie Jiesios, kurioje gyvenau iki 12 metų, jos gražų kraštovaizdį…“, – sakė O.Kurapkienė. Gausioje jos parodoje nemažai peizažų, natiurmortų su gėlėmis, jos kūryboje atsispindi ir tautiniai-patriotiniai motyvai.
„Kovidą išsigydžiau, bet susirgau kita liga – piešimu, niekaip negaliu sustoti,“ – pasiguodė dailininkė, o jos nuoširdus prisipažinimas buvo palydėtas plojimais.
O.Kurapkienę, surengusią debiutinę savo darbų parodą, sveikino ne tik „Bočių“ bendrijos, bet ir jos šeimos nariai – dukra su anūke, kurios padėkojo bočiams už aktyvią veiklą ir mamą įtraukiančią veiklą.
Renginio dalyvius linksmino „Bočių“ choras „Sidabrinė gija“, vadovaujamas Stasio Bisikirsko. Viešnios iš Prienų sveikuolių klubo „Versmenė“ parodė vaizdelį pagal T.Tilvyčio poemą „Dičius“, kuris istorijos ratą pasuko šimtu metų atgal, į prieškario Kauno aukštuomenės gyvenimą.
Tradiciškai „Bočių“ surengtoje šventėje dalyvavo ir Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė su komandos nariais, LR Seimo narys Andrius Palionis, kitų nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“