Krašto istorijos tėkmė nuo Henriko Šliagerio (1501–1504) iki Motiejaus Mikitinyčiaus (1507–1539)

Krašto istorija remiasi tik patikimais įrodymais, istoriniais pirminiais šaltiniais ir dokumentais, o ne kažkokiais pasenusių knygų puslapiais, dažnai išimtais ir iš bendro istorijos konteksto. Ir jeigu neturi tinkamos profesinės kvalifikacijos, ir esi tik valdęs gražbyliavimo ar politinio manipuliavimo istorija, jos pasišlovinimo meną, tai visokias kalbas apie istorijos miglas, tariamas įtakas ir poveikius pasilik tik prie šeimos pietų stalo, bet neskleisk jų visuomenei. Tos skleidžiamos miglos, burtažodžiai vieną dieną tikrai bus paneigti. Be muitininko ir pinigų kalėjo Henriko Šliagerio, barzdaskučio Hanuso ir Lietuvos Ponų Tarybos nario, Birštono vietininko ir daugelio krašto žemių privataus valdytojo Motiejaus Mikitinyčiaus vardų, bei jų veiklos neįmanoma suprasti plataus mūsų krašto istorinės pradžios LDK sistemoje. Mūsų pirmapradis istorinis kraštas buvo platus, turtingas mediena, miško žvėrių, bičių drevių ir kitų turtų. Tuo jis traukė ir LDK valdovus ir jų pareigūnus. Mūsų krašto neaprėpiamuose plotuose medžiojo Vytautas Didysis ir kiti Gediminaičiai, bet savo valdų, mūsų krašto ribų nežymėjo. Tai atsitiko tik 16 amžiaus pradžioje.

1501 m. Lenkijos karalius, Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo privilegija kairiajame Nemuno krante, Birštono valsčiaus ribose, suteikė daug žemės valdų Henrikui Šliageriui, pažymėdamas pirmąsias pietines Birštono valsčiaus ribas pagal vandens telkinius.

LD Ku nigaikštis Aleksandras Jogailaitis.

Kas jis toks – Henrikas Šliageris? Istorijos mokslų daktaras Laimontas Karalius jį įvardija kaip Krokuvos vokiečių tautybės miestietį, pirklį, atvykusį iš Vokietijos. Jis nuo 1489 iki 1501 metų buvo LDK Vilniaus pinigų kalyklos kaliku. Nuo 1496 m. jam trejiems metams buvo išnuomota Kauno muitinė (Kauno muitininkas Henrikas Šliageris 1496-1499, 1504, Kauno istorijos metraštis, 2002, kn.3, p.185-188). Jis pirmasis krašto investitorius į nekilnojamąjį turtą Kaune. Didysis finansininkas pinigais buvo glaudžiai susijęs su Aleksandru Jogailaičiu, dažnai jam skolindavo arba savo vardu laiduodavo už Didįjį Kunigaikštį nemažus pinigus. Štai 1499 metais muitininkas už Valdovą laidavo dvylikai asmenų 155 kapas (kapa – 60 auksinų, – V.K.) ir 86 grašius auksinų, tai yra 9268 auksinus ir 20 grašių (Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494-1504). Parengė Rimvydas Petrauskas ir Darius Antanavičius,V., 2007, p.181). 1500 m. didžiojo kunigaikščio iždo raštininkas iš Šliagerio gavo: „ Iš viso penki šimtai auksinų be dviejų auksinų ir be šešiolikos auksinų skaičiuojant už auksiną 22 grašius, Polocke, rytojaus dieną, po Švento Pranciškaus, pirmadienį (X,5), 1500 metais (Ten pat, p.247). 1503, tas pats iždo raštininkas muitininkui-kantoriui Henrikui davė

Drevėje.

penkiasdešimt kapų (3000 auksinų) už tarnybą Gardine (Ten pat, p.323).
Abipusiai naudingi ryšiai kalant pinigus, Kauno muitinės darbe pelnė Valdovo Aleksandro Jogailaičio dėkingumą Henrikui Šlageriui. Kai 1501 m. Aleksandras Jogailaitis tapo Lenkijos karaliumi, jis Henriką Šliagerį paskyrė Krokuvos pinigų kalyklos vadovu.

Dovanojimas Henrikui Šliageriui
1500 metais Aleksandras Jogailaitis privilegija Šliageriui dovanojo Fredos dvarą (dabar Kauno botanikos sodas, – V.K), o 1501-aisiais žemės valdas Birštono valsčiuje. Šios privilegijos, praėjus 522 metams nuo jos pateikimo, niekas nėra pateikęs lietuvių kalba, ir niekas nėra apžvelgęs, todėl griežtai pabrėžiu šio darbo autorystę…
Šis aktas padės mūsų krašto žmonėms, moksleiviams suprasti, kad istorija remiasi ne legendomis, o realiais žemės valdų dokumentais. Išvertėme ją iš rusėnų kalbos:
„Karaliaus Aleksandro privilegija Henrikui Šliageriui į Birštono dvarą.

Kauno pilis.

Vardan Šventos nepertraukiamos Trejybės amen. Kad žmonių veiklai savo prigimtimi nutrūkus, rašto lapų tvirtumu amžinybei nebūtų neparuošti ir praeities žinios liudijimai nedingtų, kad turėtume žinias iš senovės ir kad amžiams savo žodį atžymėti, mes, Aleksandras, su Dievo, Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusios, Žemaitijos ir kitų ponų ir valdų didysis kunigaikštis, pažymime šiuo savo raštu, tiems, kurie jį peržiūrės arba tiems, kurie jį išgirs, dabar esantiems ir po to būsiantiems, visiems, kuriems bus reikalinga žinoti
Su Mūsų malone, už jo ištikimą tarnystę, davėme mes už Nemuno, Birštono girioje dvarą ir rūmus mūsų tarnui ir pagalbininkui Henrikui Šliageriui įgyti tarp dviejų upių Balos (tai – upė, keitusi pavadinimą iš Spernios, virtusi Bambena, ištekėjusi iš Žuvinto – Dovinė, –V.K.) ir Alytupio vardais pavadintos, toliau Balos (Žuvinto) upeliu, nuo ten Balos (Žuvinto) slėniu. Nuo tos vietos Balos krantai iškirsti, jais siena nuo Alytupio iki Balos upelio. O tai pat atidavėme jo dvarui mūsų Birštono valsčiui priklausiančius žmones Povilą su jo broliu Grigu. Narką Makovičių. Narkslį su broliu. Mockų su broliu Takežiu. Taip pat leidome jam medieną jo dvaro namų statybai, o taip pat jam ir

Amalvo ežeras.

priklausomiems malkas iš mūsų valdų girios imti. Bet neturi teisės traukti į girią ir imti malkas ir medieną už mylios nuo jo dvaro (dabartiniai 7 km, – V.K.). Ir taip pat leidžiama jam ir mūsų žmonėms netoli savo dvaro žirgus ir galvijus ganyti. O ant tų upelių Obelytės ir Alytupio netoli jo dvaro leidome jam malūnus ir užtvankas statyti. Ir tą dvarą ir surašytus žmones šiuo mūsų raštu priskiriame mums ištikimam Šliageriui amžiams ir jo žmonai ir jų vaikams ir būsimiems vaikaičiams su visomis ariamomis dirvomis, su drevinės bitininkystės biržėmis, su lapuočiais miškais, šilais, pievomis, su užtvankomis ir didžiuliais tvenkiniais, su malūnais su malimo rinkliava, su duoklėmis pinigais, medumi ir kailiukais. Ir su visais mokesčiais, kurie bus nauji įvesti ar bus pakeisti, su visais tais, kurie nurodyti mūsų rašte. Tegul jis to laikosi ir mums už žemę tarnybą, kaip ir visi mūsų bajorai ir mūsų šlėkta, atlieka. Kaip ir jis, taip ir visi jam suteiktieji žmonės ir tie, kuriuos jis dar apgyvendins dvare, turės tą tarnybą atlikti. Mūsų Vilniaus ir Trakų vaivados, ir Birštono vietininkai negali jų užvaldyti, nei teisti, nei tikrinti. Tik jis pats gali savo žmones teisti ir tikrinti, o jį, jeigu kokia nors byla iškiltų, mes patys, valdovas juos visus turime prižiūrėti. Ir gali jis visu tuo, kas čia parašyta valdą parduoti, susikeisti, išplėsti, sau naudingai pasinaudoti, nes mes Henrikui Šliageriui davėme žemės valdą su visomis jam teisėmis ir žmonėmis, negalinčią atitekti nei mums, nei mūsų palikuoniams. O kad tai užtvirtinti nusprendėme savo antspaudą prie šio rašto prisegti. Rašyta 7708 metais (mėnuo ir data išsitrynę, pagal stačiatikių kalendorių arba 1501 metais pagal Julijaus kalendorių – V.K.). (Lietuvos

Pietinės sienos pagonybės laikais.

Metrika. Knyga 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25, dokumentas 120, Vilnius, 1998, p.179-180).
Dovanojimo aktas rašytas Vilniuje. Šis Metrikos originalas tarp 10-ties kitų Lietuvos Metrikos originalų yra saugomas Varšuvoje, Senųjų Aktų archyve (AGAD). Deja, daugiau kaip 500 Lietuvos Metrikų originalų (kiekviena nuo 500 iki 2000 puslapių) saugoma Maskvoje, Rusijos Valstybiniame Senųjų aktų archyve. Sovietiniais laikais Lietuvos archyvarams didelių pastangų dėka jas pavyko nukopijuoti, kopijos saugomos LVIA. Vilniaus universitetas, Lietuvos Istorijos institutas, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų mokslininkai leidžia Metrikas, įskaitomas originalia kalba, bet dar yra išleidę mažiau nei 10 proc. Lietuvos Metrikos – LDK vidaus ir užsienio reikalų kanceliarijos. Be Lietuvos Metrikos ir Kauno žemės teismo aktų pažinimo neįmanomas kiek nors detalesnis mūsų krašto miestelių ir kaimų pažinimas. Niekas mums istorijos neparašys, jeigu to nepadarysime patys vietoje. Muziejuose reikalingi kvalifikuoti istorikai, ypač užauginti Vilniaus universitete, mokantys istorikams reikalingas kalbas. Krašto istorinė atmintis reikalauja kruopščios kvalifikuotos veiklos, o ne nuolatinio paviršutiniško pakartojimo viražų.

1501 metų Aleksandro Jogailaičio akto istorinė reikšmė
1. Šis aktas atskleidžia Birštono valsčiaus ypatingą vaidmenį viso krašto istorijoje. Birštono valsčius pirmąkart pradeda kolonizuoti kairįjį Nemuno krantą. Po metų atsiras Hanuso dvaras – būsimas Balbieriškis, dar po 60 metų iš Birštono valsčiaus kils Prienai, Bagrėnai, Ašminta, Pajiesis, Liepalotas ir kiti kaimai.
2. Šis aktas pirmą kartą parodo pietines Birštono valsčiaus, o taip pat vėlesnių perėmėjų, 16 amžiaus pabaigoje atsirasiančio Prienų krašto ribas, kurios tęsėsi dabartinių Alytaus, Marijampolės savivaldybių pietine riba, apėmė Žuvinto, Amalvo ežerus, Dovinės upę, dabartinius Gudelius, Leiciškių ežerą. Iš ten vakarų kryptimi dabartine Gudelių seniūnija,Birštono giria Jiesios upės dešiniojo kranto link iki Nemuno. Didžiuokis, Birštone, didžiuokis visas krašte! Tai mūsų istorinės ribos kairiajame Nemuno krante.
3. 1502 m. Aleksandro Jogailaičio žemių dovanojimas barzdaskučiui Hanusui dar labiau patikslino Birštono valsčiaus ir mūsų viso krašto ribas (Tą esame skaitytojams pateikę).

Žuvintas.

4) Nurodytose rašte krašto ribose vėliau formavosi Prienų Butlerių grafystė. Su kai kuriomis išimtimis jos sudaro ir dabartinės Prienų savivaldybės teritoriją.
Kitame straipsnyje – išsamių istorinių dokumentų pagrindu išsamiai panagrinėsiu 1503 metais minimas šiaurines krašto ribas ir Prienų atsiradimo problematiką. Ta tema konsultavausi ir su Lietuvos istorijos tyrinėjimo grandais. Straipsnyje panaudojau šviesios atminties tyrinėtojo Jono Reitelaičio sudarytą žemėlapį (VU MB Rs, f 102-439, p.75).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *