Atminties tiltu
Labai vaizdingoje Lietuvos vietoje – Zaslonoje, tarp garsaus Deksnės maumedyno ir baravykų augimvietės Balbieršgirės, tarp vingiuoto Dūmės upelio ir didžiojo ledyno išrausto Nemuno vingio, nuo seno proseneliai, o vėliau – ir mano tėvai gyveno.
Jie su neįgaliu tėvelio broliu Petru prižiūrėjo 30 ha žemės. Turėjo daug technikos: dvi kuliamąsias, du motorus su ratais, arkliais varomą malūną, pilni tvartai buvo arklių, kiaulių, karvių, paukščių, avių… Augino bulves, cukrinius runkelius, grūdus ir linus. Mama prižiūrėjo vaikus, gamino valgį ir audė drobules.
Mama Anelė – dzūkė, greitos orientacijos, sumani ir drąsi. Ji 2013 m. išėjo į Dangaus pasaulį, būdama 101 metų amžiaus. Kažkas iš Vilniaus į Prienus, kur ji gyveno, atvežė paveikslą „Paskutinė vakarienė“ už tai, kad ji išgelbėjo 28 partizanus. Nežinojo – kas, bet žinojo už ką – už gyvenimą. Ji buvo ryšininkė tarp Dzūkijos ir Suvalkijos partizanų, bet apie tai mažai pasakojo, man sakydavo: „neieškok jokių pinigų, svarbu likom visi gyvi“.
Motinos Anelės Mažeikienės pasiaukojimas.
Vieną popietę, pavargusi saulė ritosi arčiau horizonto, sugrįžo į savo slėptuves trys mūsų
Mažeikai su svečiais važiuoja krikštyti pirmagimės.
gyventojai – partizanai. Jie padėjo ginklus pasienyje ant suolo ir sėdo valgyti. Mama atnešė karštų bulvių, o rūgštus pienas, duona su lašiniais buvo ant stalo.
Padėjusi bulves, ji pro langą pamatė, kad pilnas sodas stribų ir jau eina į verandą.
Ji nuo suolo pagriebė visus ginklus, atklojo patalą, po kuriuo vaikai miegojo, ir sumetė ginklus, o savo gyventojams pasakė: „Kaip valgėte, taip valgykite, būkite ramūs, nuo Jūsų priklauso ir vaikų gyvybė“.
Suėjo pilna gryčia stribų, ieškančių partizanų. Mama jų paklausė: „gal norite atsigerti? Čia mano darbininkai pietauja“. Ji iš virtuvės atrito didžiulį indą alkoholio (pagamintas buvo dėdės Petro), atnešė porą puodelių ir sakė: „Čia ne pienas, čia kur kas gardžiau“.
Anelė ir Antanas Mažeikai daugelį metų šoko Prienų tautinių šokių kolektyve.
Taip svečiai puolė aiškintis, mama išėjo į lauką, atsinešė rykštę ir puolė mušti savo darbininkus, sakydama: „Gyvuliai javuose, o Jūs čia ramiai visi valgote. Už ką aš jums pinigus moku!“. Visus tris išvijo iš valgomojo, kur ir stribai samagoną gėrė.
Vienas iš stribų davė komandą, kad reikia važiuoti toliau į Medinas.
Viskas baigėsi gerai. Samagoną išmainė į duoną vaikams. Vėlai stribai dar sugrįžo ieškoti samagono, bet jo nerado, nors visur išvertė.
Samagoną mama, sugriovusi prie svirno malkų rietuvę, tarp malkų pakavojo.
Mūsų gyventojai pabėgo į Deksnės mišką, įlipo į medį ir laukė, kada išvažiuos būrys stribų iš kaimo. Tada sugrįžo, pasiėmė ginklus, bet valgyti jau nenorėjo.
A.Mažeika su sūnaus dukra Rūta ant kelių (viduryje) Prienų sanepideminėje stotyje, švenčiant jo jubiliejų.
Buvo ir tokių žmonių mūsų kaime, kurie dirbo Balbieriškyje – „stribyne“. Jie varganai gyveno, bet nusižiūrėjo kaimyno ar gražų arklį, ar naują techniką, ar gražius namus – ir tas jau vežamas Sibiran.
Kaimynas kaimyno bijojo – nepasitikėjo ir mažai tarpusavy bendravo.
Mūsų gyventojai, grįžę po kalėjimo tremties, negalėjo apsigyventi savuos namuose, nes neturėjo leidimo. Jie pasidomėjo Vilniuje archyvuose, už ką jie kentėjo! Surado įrašus, kas už ką suskundė. Ir tokių yra ne vienas. Aš jų neminėsiu“.
Tėvų sodyboje, kuri stovėjo didžiulių ąžuolų, liepų paunksmėje, partizanams buvo įrengta ne viena slėptuvė: kluone, svirne ir po vaikų lova – troboj. Svirne, kuris buvo sujungtas su masyviu, plytiniais kampais kiaulių tvartu, dviguboje rąstų sienoje be durų buvo patalpa, ten buvo slepiami ne tik grūdai sėklai, bet ir kaimynas Kazys Pavilonis, tėvelio pusbrolis Vincas Kubertavičius ir Latvys. Jie maždaug dvejus metus buvo maitinami ir gydomi.
A.Mažeikienė su dukra Aldona Genovaite.
Iš Kauno po ketverių metų stažuotės Anglijoje pėsčias, kad jo nesusektų stribai, ateidavo vaikams šokoladu, o ligoniams – medikamentais nešinas tėtės brolis medikas Juozas Mažeika. Jis ir gydė Dzūkijos ir Suvalkijos partizanus mūsų sodyboje, kur buvo vadinama ligoninė.
Aš su broliu Antanu Algimantu buvome žvalgais. Jis saugojo plentą iš rytų pusės, o aš – vakarų „užkardą“. Ką pamatydavome artinantis prie namų, bėgdavome pranešti tėvams, mus pamalonindavo šokoladu. Kita mūsų užduotis: jei netoli sodybos buvo koks susišaudymas, nueiti žaidžiant pažiūrėti. Mano brolis buvo pusantrų metų vyresnis už mane, jis buvo išmokytas pažinti pagal aprangą sužeistąjį, ar jam reikalinga pagalba, ar gyvas, ar mato saulę, ar…?
Broliukas buvo drąsuolis, o aš bailutė, labai bijojau (Mamos vėliau klausiau, kodėl siuntė
A.Mažeika.
vaikus. Ji paaiškino, jeigu suaugusysis priartėtų, tuoj pat sušaudytų – taip elgdavosi stribai).
Vėlai vakare sužeistąjį suaugusieji atsinešdavo į mūsų namus arba… nepalikdavo kauburėlio.
Sovietams užėjus, stribai buvo žiaurūs tironai. Jie ne tik žudė, bet ir moteris išniekindavo. Stribai dažnai apsilankydavo ir mūsų namuose. Jie švariai „iššluodavo“ namus, atimdavo gyvulius, techniką, grūdus, netgi namines išaustas drobules. Tik tarp dviejų dugnų dzūkiškoj skrynioj mano prosenelės siūta tyliai tautinė vėliava tūnojo…
Ne tik nuo vėtrų pyškėjo medžių šakos – stribai šaudė miško brolius. Netoli mūsų sodybos prie miško žuvo partizanas Juozas Petraška. Jis buvo pakartas nepaliekant nė kapo kauburėlio, lauko pakrašty. Tą vietą dažnai lankė dvi jaunos gražios merginos. Jos, kaip statulos, be ašarų stovėjo, o jų ilgus baltus plaukus plaikstė vėjas, taip jos liūdėjo. Tai buvo Aneliukė ir Damutė – dvynės Brudnytės iš Balbieriškio.
Kaimyno Petro Juočio namuose buvo gydomas sužeistas partizanas. Tuose namuose pasirodė stribai, jie ligonį ištempė iš lovos, išvedė į lauką ir sušaudė. Vėl žmogus be kapo kauburėlio išėjo į žvaigždėtą dangų…
Anelė Mažeikienė su šeima.
Tik vėliau giminė surinkdavo, kad jaunų, gražių kūnų neguldytų aikštėse ir neniekintų, perlaidodavo amžinam poilsiui Prienų, Alytaus, Balbieriškio kapinėse.
Partizanų kasdien liko vis mažiau ir mažiau… Vieną naktį, tai buvo 3 valanda, į duris pasibeldė tėtės suolo draugas K. iš Balbieriškio (abu mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje) ir pranešė, kad rytoj ryte būsim tremiami Sibiran.
Tėvai susodino vaikus (amžius –3,5 m., 7,5 m. ir 9 m.) į ilgą vežimą, užklojo patalais, prie vežimo pririšo dvi karves, kurios sekė iš paskos, ir išvažiavome, žinoma, ne į Maldyvus, o į Balbieršgirės brūzgynus. Miške gyvenome nuo pavasario šalnų iki rudenio šalnų (6 mėn.) Giminės nenorėjo priglausti, sakydami: „Važiuokit, kur tik norit, nes mus sušaudys“.
Gyvenome Balbieriškio girioje
Trys vaikai pusę metų gyvenome miške – vežime. Nebuvo šiltų drabužių, šilto maisto, šildė pamelžtos karvės pieno puodelis ir duonos plutelė (ji buvo ne tik iš rugių, bet ir iš sėlenų). Mama mus išprausdavo Dūmės ar Nemuno vandenėliu – koks smagumas!
Aš nekaltinau likimo: vaikai negalvojo tuo metu, kad gali būti kitaip. Mes žaidėme, išdykavome, rinkome grybus, uogas, mama patikrindavo, ar geri grybai?
Vaikai matė virš galvos plaukiančius debesis, jie kūrė nuostabius vaizdus, tai buvo nepakartojami filmai. Medžių lapai tai nuo lietaus, tai nuo rytmečio rasos traukėsi ir 
nuo saulės spindėjo savo gausių spalvų ir atspalvių šviesa. Kas gali būti gražiau už vėjo supamą lapą, miško ūžesy jie šokdavo šokį… Mes, vaikai, neliūdėjome, džiaugėmės. Samanų paklotės, vėjo medžių dvelksmas svaigino mus.
Blogiausia vaikams buvo gyventi atskirai nuo tėvų pas svetimus ir be mokyklos. Su broliu Antanu Algimantu 2-3 klasių nelankėme. Mama kreipėsi į Sniečkų, kad leistų lankyti vaikams mokyklą. Pradėjome mokslus Prienų „Žiburio“ gimnazijoje.
Šalčiams atėjus, vaikai buvo atskirti nuo tėvų, atiduoti svetimiems. Pasisekė jaunėliui broliukui Alvydui Jonui. Jį priglaudė Prienų ligoninės vyr. gydytojas. Jo šeima vaikų neturėjo, mano broliuką leido į darželį, gabus buvo vaikis. Džiaugsmas tėvams neilgai truko, nes gydytoją iš Prienų iškėlė į Gelgaudiškį.
Tėtę ilgai globojo ir gelbėjo kitas žmogus – sveikatos ministras Kleiza. Kai vykdavo trėmimai, tėtei pranešdavo, kad skirta ligoninei vaistų ir reikia atvažiuoti į Vilnių. Tėtis tuoj pat pasišalindavo iš ligoninės, kur ir dirbo. Tėvai Sibirą kentė okupuotoj Lietuvoj.
Tėtis sėdo į kalėjimą, sesuo Magdelena su šeima Sibire išbuvo 16 metų, brolis Mykolas, buhalteris, kalėjo 5 metus, brolis Juozas – medikas kalėjime išbuvo 25 m., buvo paralyžiuotas ir dirbo gydytoju.
Kaimynas Kazys, pusbrolis Vincas ilgus metus išbuvo kalėjime, sugrįžę į Lietuvą turėjo apie ką pasikalbėti su mano mama. Už ką tiek daug skausmo?
Ar už tai, kad mano tėvai buvo šauliai, kad tėtis buvo Lietuvos kariuomenės Birutės pulko sanitarinis puskarininkis? Už ką sodino jaunus vaikinus į kalėjimus? Už ką šaudė jaunus partizanus, juk kai kurie dar buvo vaikai… Mūsų šeima, kaimynai ir visa Lietuva laukė taikos ir ramybės!
Savo prisiminimais visiems, padėjusiems mano tėvams ir mums, vaikams, lenkiuosi ir tariu nuoširdų Ačiū!
Lietuvos istorinę vėliavą
Senelės siūtą
Mama slėpė raštuotoj skrynioj,
Kuri vadinosi „Kuporas“.
Aš vėliavą su meile išbučiuoju
Ir ant plaštoko kabinu.
Ji plevėsuoja tarp arimo ir dangaus,
Koks grožis – ryto žaroj.
Geltona, žalia ir raudona
Ne tik man vienai primena:
Senelių, tetų, dėdžių, kaimynų kraują
Žmonių, dėl laisvės kritusių, kainą.
Vėliava plevėsuoja gimtinės mėliuos
Lietuvos kaime, tarp paunksmės beržų,
Kur neliko nei namų, nei žmonių…
Vėliava byloja – negrįš tie laikai –
Tikėkim – niekados, niekados!!!
Aldona Genovaitė Mažuolienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“