Pilietinės galios indeksas krito žemyn: kas lėmė ir ką daryti, kad tai pasikeistų?

Krizės akivaizdoje

Atrodo, jog besitraukianti pandemija turėjo sugrąžinti mus į įprastas gyvenimo vėžes, tačiau 2022-ieji Lietuvai ir visai Europai buvo įsimintini įvairiomis prasmėmis. Tik, deja, labiau blogomis nei geromis. Karas Ukrainoje, migrantų krizė regione, energetikos iššūkiai, rekordinė infliacija ir kylančios kainos – visa tai visuomenėje pasėjo didžiulę nežinomybę ir įtampą bei paveikė pilietinės visuomenės nuotaikas.

Lietuviai – aktyvūs piliečiai

Po tyrimo pristatymo 2022-ųjų metų PGI rezultatus aptarė: diskusijos moderatorė G. Šavelė, socialinės apsaugos ir darbo viceministras M. Šiurkus, visuomenininkė L. Lesauskaitė, tyrimą atlikę mokslininkai: prof. A. Ramonaitė, dr. R. Žiliukaitė, dr. M. Degutis bei dr. I. Petronytė-Urbonavičienė.

Lietuviai ne kartą įrodė, jog, ištikus krizei, piliečiai geba mobilizuotis bendram tikslui. Tuo, regis, dar kartą įsitikinome, prasidėjus karui Ukrainoje. Tačiau, nepaisant fantastiško lietuvių susitelkimo, padedant nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams, Pilietinės visuomenės instituto duomenimis, lietuvių pilietinė galia menksta.
Sausio pabaigoje jau dvyliktąjį kartą visuomenei pristatyti Pilietinės galios indekso (PGI) tyrimo rezultatai atskleidė, kaip kinta visuomenės domėjimasis viešaisiais reikalais, pilietinis dalyvavimas ir jo potencialas, gyventojų požiūris į turimas pilietines galias bei socialinės aplinkos palankumo pilietinei veiklai vertinimas.
Anot Pilietinės visuomenės instituto direktorės dr. Ievos Petronytės-Urbonavičienės, bendrai žvelgiant, 2022 metais visuomenės pilietinis aktyvumas, palyginti su pandeminiu laikotarpiu, keitėsi nežymiai. Apklausos duomenimis, 2022 m., siekdami pagerinti padėtį savo visuomenėje, 46 proc. respondentų teigė aukoję, 39 proc. dalyvavę aplinkos tvarkymo talkose, 31 proc. – vietos bendruomenės veikloje. Daugiau nei bet kada anksčiau nuo 2007 m. teigė boikotavę (27 proc.) ar pirkę (23 proc.) dėl moralinių ar politinių motyvų, dalyvavę visuomeninių organizacijų, judėjimų veikloje (14 proc.), demonstracijoje, palaikymo akcijoje, mitinge ar pikete (13 proc.).
Tyrimas rodo, jog praėjusiais metais lietuviai daugiau nei vietos žmonėms buvo linkę aukoti ar kitaip padėti ukrainiečiams, mat du trečdaliai Lietuvos gyventojų vienu ar kitu būdu prisidėjo prie paramos Ukrainai arba ukrainiečiams. Daugiausia (58 proc.) tai darė aukodami pinigus arba daiktus. Beveik po 10 proc. apklaustųjų savanoriavo padedančiose organizacijose arba globojo ukrainiečius asmeniškai.

Auga nežinomybė
Nepaisant to, jog pilietinis aktyvumas šalyje kito nežymiai, kitų rodiklių nuosmukis buvo kur kas reikšmingesnis. Pavyzdžiui, dalyvavimo pilietinėse veiklose potencialo rodikliai praėjusiais metais buvo vieni žemiausių per dvylika metų. Ypač išaugo nežinančiųjų, kaip elgtųsi iškilus politinei, ekonominei ar vietos reikšmės problemai, skaičius. Visgi, kaip pastebi I. Petronytė-Urbonavičienė, nepaisant to, jog mūsų potencialas menksta, tai dar nereiškia, kad tampame apatiški – tiesiog daugiau svarstome.
Palyginti su ankstesniais PGI tyrimais, taip pat pastebimas sumenkęs gyventojų tikėjimas visuomenės galia paveikti svarbius viešojo gyvenimo sprendimus. Nerimą kelia ir tai, jog vis daugiau žmonių mato su pilietine veikla susijusių rizikų. Daugiau nei pusė respondentų mano, jog, užsiimdamas pilietiška veikla, tikėtina, kad gali būti aplinkinių įtarinėjamas savanaudiškumu ar palaikytas keistuoliu, būti užsipultas, šmeižiamas, sulaukti grupinių patyčių, pastangų sumenkinti autoritetą, o 47 proc. gyventojų įžvelgia riziką prarasti darbą ar netgi sulaukti grasinimų susidoroti.
Visa tai lemia ir sumažėjusį Pilietinės galios indeksą, kuris 100 balų skalėje susitraukė nuo 41,3 (2020 m.) iki 35,9 (2022 m.) ir pagal šį rodiklį grįžtame maždaug į 2015–2016 m. lygį. Apžvelgdama duomenis, I. Petronytė-Urbonavičienė pastebi, jog daugiausia pilietinės galios susitelkę didmiesčiuose. Jos daugiausia turi 30–39 m., aukštąjį išsilavinimą įgiję, aukštesnes pareigas užimantys bei didesnes pajamas gaunantys asmenys.

Kas eitų ginti Lietuvos?
Pilietinės galios indekso tyrimo metu profesorė Ainė Ramonaitė taip pat aiškinosi, kokia yra Lietuvos visuomenės galia gintis, jei Lietuvą užpultų kita šalis. Apklausos duomenimis, užpuolimo atveju ginti savo šalį ginklu ar kitais būdais yra nusiteikę 50 proc. gyventojų, nuošalyje laikytųsi – 15 proc., o 13 proc. – bėgtų iš Lietuvos. Anot prof. A. Ramonaitės, kaip ir kituose PGI rodikliuose, didėja nežinomybė ir net 22 proc. sąžiningai prisipažįsta, jog nežino, kaip elgtųsi tokiu atveju. Panašios tendencijos buvo pastebimos 2014–2015 m., kai matėme Krymo okupaciją, todėl, profesorės teigimu, matydami realią grėsmę, žmonės savo galimybes vertina kitaip nei įprastomis sąlygomis.
Daugiausia ginti šalį ginklu arba kitais būdais rinktųsi vyrai, moterys – labiau linkusios laikytis nuošalyje arba išvykti iš Lietuvos. Prof. A. Ramonaitės teigimu, įdomu tai, jog ginti šalį ginklu labiausiai nusiteikę vadovai, o specialistai – kitais būdais, nors teoriškai yra įprasta manyti, kad ginti savo šalį eina vidurinioji klasė, o turtingieji būna mažiau ryžtingi. „Ankstesniuose tyrimuose to nebuvo. Ir šita vieta man kelia nerimą, nes ta socialinė atskirtis didina atotrūkį nuo valstybės. Turime suprasti, kad, kai kalbame apie skurdą ir nelygybę – tai yra ne tik socialinis, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Mes negalime sau leisti turėti žmonių, kurie yra tiek neturtingi, jog neberemia net savo valstybės“, – pristatydama rezultatus sakė A. Ramonaitė.
Beje, tyrimo duomenimis, ginti savo valstybės eitų būtent daugiausia pilietinės galios turintys žmonės, todėl, profesorės įsitikinimu, mūsų pilietinė galia – tai mūsų nacionalinio saugumo pagrindas.

Ką daryti, kad situacija pasikeistų iš esmės?
„Žmonės nuo visų krizių pavargsta. <…> Turi įvykti kas nors svarbaus, kad visuomenė vėl susitelktų. Tai čia tikriausiai yra natūralūs dalykai“, – po tyrimo pristatymo situaciją komentavo socialinės apsaugos ir darbo viceministras Martynas Šiurkus, pridurdamas, jog, norint pakeisti situaciją, vien tik valstybės institucijų pastangų nepakanka – tam turi būti „pajungta“ ir pilietinė visuomenė, ir nevyriausybinis sektorius.
Nevyriausybinio sektoriaus atstovė, Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė, visuomenininkė Luka Lesauskaitė tiki, kad ginti savo šalį mūsų tautiečius ateityje motyvuos ir Ukrainos pergalė. Tačiau pačią visuomenininkę neramina iškreiptas lietuvių pilietiškumas – tai, jog mes renkamės, kam būti pilietiškiems ir humaniškiems ir kas to nevertas. „Jei išorėje esame pilietiški, savo žmonėms – nelabai, o, jeigu kalbame apie kitus kitataučius, tai juos iš viso atstumiame“, – pastebi visuomenininkė.
Taigi ką daryti, kad situacija pasikeistų iš esmės, o PGI bent grįžtų į 2020 m. lygį? Pasak tyrimą atlikusių mokslininkų dr. Rūtos Žiliukaitės, dr. Mindaugo Degučio ir prof. dr. Ainės Ramonaitės, būdų yra įvairių – nuo socialinių problemų sprendimų iki nevyriausybinio sektoriaus stiprinimo. Tačiau M. Degutis pabrėžia, jog tokie dalykai nesikeičia greitai.
R. Žiliukaitės pastebėjimu, pilietinės galios sumažėjimą lėmė tikrai ne vienas veiksnys, bet vienas iš tų veiksnių – žmonių požiūris, kokioje visuomenėje jie gyvena ir veikia. „Mes tikrai galėjome matyti, jog emocijos buvo gana smarkiai įsisiūbavusios. Taip, galėtume aiškinti, kad tai yra popandeminės nuotaikos, bet tie patys konfliktai ir kaip jie viešoje erdvėje rutuliojosi – irgi kuria tam tikrą požiūrį. Teko kalbinti tų protestų dalyvius ir tikrai yra tas dalykas, kad tu tarsi veiki, bet tavęs niekas negirdi. Tad buvo palankios sąlygos, kurios skatino žmones darkart nusivilti tuo, kaip yra tvarkomi valstybės reikalai“, – apie galimas PGI kritimo priežastis kalbėjo mokslininkė.
Tiesa, anot Ievos Petronytės-Urbonavičienės, porą metų silpniausia visuomenės grandis pamažu stiprėjo ir tie žingsniai, kuriuos darė valstybė, buvo sėkmingi. Tačiau, kaip sakė Pilietinės visuomenės instituto direktorė, pasiekti geresnius rodiklius reikia laiko, o „nuvažiuoti“ žemyn – greita ir lengva. Todėl, Pilietinės visuomenės instituto direktorės nuomone, reikia padėti silpniausiems žmonėms, kad jie jaustųsi visuomenės dalimi, kad jie norėtų bei turėtų ką ginti.
Beje, A. Ramonaitės teigimu, iki šiol buvęs pilietinės galios augimas rodė, kad mūsų visuomenė jau buvo atsistojusi ant kojų ir įgavusi tam tikrą orumą, kai visuomenė turi, ką pasakyt bei nori dalyvauti ir būti išgirsta. „Viena vertus, mes turime mechanizmų, kaip ta visuomenė gali dalyvauti, bet kažkur kažkas stringa. Ir turbūt vis tiek viskas susiveda į organizacijas. Tu negali kalbėtis su visuomene taip sau, tu turi kalbėtis su visuomene per organizacijas“, – sakė A. Ramonaitė.
Rimantė Jančauskaitė