Gyvename kaimo bendruomenėje…

Saugi ir įtrauki bendruomenė

Piliakalnio bendruomenės centras įkurtas 2008 metais. Daugiau nei pusmetį užtruko registravimo dokumentų tvarkymas, bet galiausiai viską susitvarkėme. Steigiamasis bendruomenės susirinkimas įvyko Jono ir Albinos Vaitkūnų namuose Kuišių kaime. Nors buvo žiema ir gausu sniego, į susirinkimą susirinko apie 30 gyventojų. Bendruomenę įkūrėme buvusioje Piliakalnio mokykloje, kuri duris užvėrė 2003 metais.
Noras kurti bendruomenę buvo didžiulis. Rinkomės į dar nepradėtą remontuoti, apleistą pastatą, kiek galėjome – tvarkėmės, buvo išklausyta kiekvieno nario nuomonė. Pradėjome rašyti projektus, juos įgyvendinti. Rinkomės laisvu laiku, įtraukę savo šeimos narius dirbome bendruomenės patalpose. Ieškojome rėmėjų, kurių parama tada buvo labai reikalinga. Pagaliau vyko bendruomenės namų įkurtuvės. Tą dieną į buvusią mokyklą susirinko daug čia dirbusių mokytojų, mokinių, svečių iš kitų bendruomenių ir seniūnijos. Tiesiog sunku patikėti, kad pavyko išsaugoti nors vieną kaimo šviesos žiburėlį.
Piliakalnio bendruomenėje – 43 nariai. Pagrindą sudaro gyventojai, gyvenantys nuo Žarstos sankryžos (Šilavoto sen.) iki Marijampolės savivaldybės ribos. Ir ne tik. Į bendruomenę pasiprašė ir Marijampolės rajono gyventojai, kurie mokėsi Piliakalnio mokykloje. Narių amžius įvairus. Vyriausiai Birutei Bražukienei – 95 metai. Senutė jau nedalyvauja bendruomenės veikloje, tačiau domisi jos gyvenimu. Jauniausioji narė – Aina Jakonytė, kuriai 24 metai. Vidutinis bendruomenės narių amžius – 60 metų.

Vyriausia bendruomenės narė.

Bendruomenės apylinkėse yra daug žymių objektų, kurie traukia ne tik vietinius žmones. Vienas tokių – Pašlavančio piliakalnis. Dar tarybiniais laikais buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kurie vertingų žinių apie piliakalnį nedavė. Prie šio unikalaus kultūros objekto užsuka pro šalį važiuojantys, einantys žmonės. Vasaros metu gausiai lanko turistų grupės. Atvažiuoja vestuvininkai įsiamžinti šią įsimintiną dieną. Pavasarį ant piliakalnio pasigirsdavo mokinukų, kurie atvykdavo iš aplinkinių mokyklų, balsai. Jau daugiau kaip 15 metų Lietuvos valstybinę dieną, švenčiamą liepos 6-ąją, piliakalnis atgyja nuo susirinkusių iš aplinkinių kaimų svečių balsų. Nuo pat ankstyvo ryto ant piliakalnio suplevėsuoja Lietuvos trispalvė, kurią kasmet iškelia Arūnas Tamašauskas. Vakare 21 val. susirinkusieji gieda Lietuvos himną. Į šventę kiekvienais metais atvyksta LR Seimo narys Andrius Palionis, kuris yra bendruomenės rėmėjas. Taip pat dalyvauja ir Prienų rajono tarybos nariai, Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė. Noriu padėkoti mero pavaduotojai Loretai Jakinevičienei, iš kurios gautos pirmosios pamokos, kuriant bendruomenę, rašant projektus. Su Loreta važinėjome po bendruomenės apylinkes, lankėme šeimas, ieškojome žinių apie senovinius objektus. Apsilankėme prie Mikališkio koplytėlės, kuri pastatyta 1812 metais. 1889 m. prie koplytėlės ištartas drąsus žodis už laisvą Lietuvą. Atminimų lentoje prie senojo kryžiaus įrašyti žodžiai: „Dienos neapleidžia smilgos palaužtos ir benamio paukščio, nublokšto audros. Neapleis ir mūsų tėviškės

Švenčiame jubiliejų.

brangios, čia Marijos žemė ir vaikai mes jos“. Šalia koplytėlės iškilo Vyto Akelaičio iniciatyva pastatytas paminklas Lietuvos sūnums, kritusiems kovose su krašto pagrobėjais 1945-1949 m. atminti. Daugelį metų kaimo moterys čia giedojo gegužines, puošė gėlėmis žuvusiųjų kapus. Kaip mena šiame krašte gimusi ir augusi Janina Matusevičienė, Mikališkio koplytėlė pastatyta prie netoliese buvusio Mikališkio dvaro, kurio savininkas gyveno Prancūzijoje ir dvare pasirodydavo retai. Napoleono armijos kariai buvo apsistoję nakvoti šiame dvare. Karininkai – dvare, kareiviai – kumetyne. Naktį atjoję rusų kazokai užkapojo prancūzus. Liko tik vienas vadas, kuris dvaro ūkvedžiui paliko pinigų, už kuriuos šis ir pastatė koplytėlę. Šalia koplytėlės buvo parvežti ir palaidoti partizanų palaikai. Naktį žmonės pastatydavo kryžius kritusiems, pasodindavo gėlių. Tačiau stribai nugriaudavo kryžius, išraudavo gėles. Visi stebėjosi, kaip išliko laiko nepaliestas koplytėlės viduje esantis kryžius.
2010 m. birželio 5 dieną mūsų bendruomenė nusilenkė istorinei atminčiai šio krašto kovotojams už Lietuvos laisvę ir atvertė naują Mikališkio koplytėlės istorinės atminties prisiminimų puslapį. Į šventę susirinko daugybė žmonių: žuvusių partizanų artimieji, aplinkinių kaimų gyventojai. Šventėje dalyvavo Igliaukos parapijos kunigas Sigitas Bitkauskas, Prienų skyriaus politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkė Dalytė Raslavičienė. Pirmininkės įsitikinimu, lietuvių tauta verta pagarbos, todėl negalima pamiršti žuvusių už mūsų visų ateitį kovotojų, jų kapų. Jaunąją kartą ugdyti taip, kad ji, kaip ir mes, nusilenktų istorinei atminčiai, saugotų ir brangintų ją.
Istorija lieka praeityje, tačiau reikia pagerbti žmones, kurie paaukojo savo gyvybes, stabtelti prie jiems supiltų kauburėlių ir žemai nulenkti galvą.

Rolandas Aleksandravičius.

Daug renginių, vykusių bendruomenėje, susiję su prisiminimais mokantis šioje mokykloje. Vienas tokių – didelė šventė „Senu takeliu į buvusią mokyklą“. Kaip kadaise, vaikystėje, taip ir prabėgus keliems dešimtmečiams, 2015 m. birželio 6 dieną skubėjo mokiniai ir mokytojai. Tik anksčiau išlydėti mamų, o dabar, atvykę iš įvairiausių Lietuvos vietovių, lydimi jau savo šeimos narių. Jie vaikščiojo po buvusias klases, prisiminė, kur kieno suolas stovėjo, kur koks kabinetas buvo. Mokykla šiame pastate buvo įkurta pokariu nacionalizavus trijų ūkininkų pasistatytą pieninę. Iki 1949 metų mokykla priklausė Mikališkio pradinei mokyklai. O tų pačių metų rudenį tapo Kuišių septynmete. 9-ajame dešimtmetyje mokykla vadinosi Piliakalnio pagrindine, o iki 2003 metų – pradine. Šventėje dalyvavo buvęs šios mokyklos mokinys LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Jis pasakojo, kad, baigęs Piliakalnio aštuonmetę, vėliau mokėsi Kapsuko ž.ū. technikume. Vėliau – LŽŪA. Prisiminimais dalijosi vaikų gydytoja Janina Misiūnienė. Dauguma buvusių mokinių susitiko prabėgus keliems dešimtmečiams. Netruko prabėgti diena, tačiau skirstytis svečiams nesinorėjo. Išsiskirdami buvę mokiniai ir mokytojai pažadėjo susitikti dar ne kartą.
Galbūt ryškiausias bendruomenės renginys, kuris ilgai ilgai išliks susirinkusiųjų širdyse, tai šventė „Oškit, ąžuolai, ateities kartoms“. 2020 m. spalio 19 dienos rytas žadėjo gražų, rudeniui nebūdingą orą. Geltonų lapų kilimas tarsi susiliejo su saulės spinduliais. Į buvusią Piliakalnio mokyklą rinkosi čia mokęsi mokiniai, dirbę mokytojai, svečiai. Prieš keletą dešimtmečių iš daugumos šeimų mokykloje mokėsi po keletą vaikų. Kiekvienas norėjo pasodinti savo šeimos ąžuoliuką, kurį lankys ir prižiūrės. Idėją pasodinti ąžuoliukų giraitę pasiūlė netoli Piliakalnio bendruomenės gyvenanti Nijolė Puodžiūnienė ir jos sūnus Mindaugas, kuris ir padovanojo patį svarbiausią šventės simbolį – ąžuoliukų sodinukus. Mindaugas Puodžiūnas senelių paveldėtoje žemėje pasodino 30 ha įvairių medelių: ąžuoliukų, beržų, alksnių, pušų, eglių. Medeliai užaugo dideliais medžiais, kurie traukia pravažiuojančiųjų žvilgsnius. Tačiau ši giria neužaugo per metus ar dvejus, jai jau – 30 metų. Šioje šventėje dalyvavo daug svečių: tuometinis LR žemės ūkio ministras Andrius Palionis, mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, Prienų r. savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Zailskienė, Šilavoto seniūnijos seniūnė Neringa Pikčilingienė, kaimyninių bendruomenių pirmininkai. Svečiai linkėjo tolimesnės sėkmės puoselėjant lietuvybę, prasmingų idėjų organizuojant renginius. Praeitą pavasarį šventės dalyviai susirinko pasidžiaugti savo sodintais medeliais. Džiaugėmės, kad visi 34 sodinti ąžuoliukai išskleidė gležnus lapelius. Sodinant ąžuolus atkuriame savo ryšį su protėviais ir stipriname šaknis su Lietuva.
Per 14 bendruomenės gyvavimo metų vyko daug daug renginių. Tai ir adventiniai vakarai, susitikimai su garsiais žmonėmis, išvykos į įvairias Lietuvos vietas. Nepamirštame pasveikinti bendruomenės narių jubiliejų, Šv. Kalėdų progomis.
Birutė Bražukienė – vyriausia bendruomenės narė. Jai už kelerių metų sukaks 100. Tokios senatvės reikėtų pavydėti ne vienam. Senjorę prižiūri iš miesto grįžusi dukra. Apsilankius Bražukų namuose, pajunti ramybę ir nuostabų bendravimą su šeimos nariais. Birutė nuolat lankėsi bendruomenės renginiuose, rasdavo kalbą su kaimynais, prisimindavo Sibire praleistus sunkius metus.
Piliakalnio bendruomenėje įsikūrusios trys sodybos, kurios laimėjusios gražiausių seniūnijoje sodybų vardą. Užsukame į Ilonos ir Mindaugo Pažėrų namus. Jų sodyba 2022 metais pripažinta gražiausia Šilavoto seniūnijos sodyba. Pasigėrėti čia tikrai yra kuo. Kiekviename namų kampelyje žydi įvairiaspalvės gėlės, krūmai. Ilona – tikra grožio puoselėtoja. Jos aplinkoje auga retos vienmetės ir daugiametės gėlės. Šeimininkė nepraeis pro dar nematytą žiedelį – netrukus jis jau žydi Ilonos alpinariume. Grožio kūrėjas ir Pažėrų sūnus Mantas. Savo auksinėmis rankomis jis prakalbina bet kokią medžio pliauską ir sukuria įvairius kūrinius. Bendruomenės aplinkoje taip pat puikuojasi Manto dirbiniai.
Tolėliau nuo pagrindinio kelio, pasukus Meškinės kaimo keliu, prieiname Auksės ir Rolando Aleksandravičių sodybą. Iškart dėmesį patraukia aptvertame 1,5 ha plote besigananti elnių kaimenė. Pastebėję svetimą žmogų elniai stengiasi prieiti arčiau aptvaro krašto. Kas paskatino Rolandą veisti šiuos gamtos gražuolius? Šeimininkas paaiškina, kad, medžiojant miškuose, teko nušauti ne vieną elnią, todėl dabar jis stengiasi grąžinti duoklę gamtai. Aleksandravičių šeima globoja 15 elnių: 11 patelių ir 4 patinus. Iš pradžių 4 pateles įsigijo iš vietinių žvėrelių augintojo. Karalius patinas Rudolfas atkeliavo iš Utenos rajono ūkininko didelės elnių kaimenės. Rudolfas vos atlaiko plačiašakius ragus, kuriais patapšnoja nepaklusnų auklėtinį. Atvykusiems pasigrožėti elniais lankytojams Rolandas įrengė bokštelį, kuriame galima prisėsti prie arbatos puodelio ir pasigėrėti gyvūnijos pasauliu. Auksė ir Rolandas užaugino tris sūnus. Visi jie myli gamtą ir stengiasi prisidėti, rūpinantis augintiniais. Rolandas žada plėsti elnių kaimenę ir tikisi, kad tėtį pavaduos sūnūs ir anūkai. Auksė dirba mieste auklėdama mažuosius ikimokyklinukus. Laisvu laiku puoselėja namų grožį bei tvarką.
Visko papasakoti neįmanoma. Per 14-ka bendruomenės gyvavimo metų visko būta. Ne tik linksmų dalykų, bet ir liūdnų. Daugiau nei 10 bendruomenės narių išėjo Anapilin. Nelaimės ištiktiems žmonėms stengiamės kuo daugiau padėti ir atjausti.
Piliakalnio bendruomenės centro
pirmininkė Kazė Dabrišienė