Apie apdovanotuosius

Laiškai iš Nemuno krantinės

Kuo ypatingi ir ar išvis ypatingi Vasario 16-osios nominantai? Kodėl jie, ar tikrai nėra labiau nusipelniusių ir vertesnių apdovanojimo? Turbūt yra, nes žygdarbių jie neatliko. Jų ypatingumas paprastas, bet labai svarbus – jie mėgsta savo darbą, jį dirba su meile, jausdamiesi savo vietoje, o to negali nematyti, tuo nepasidžiaugti greta esantys.
Antanas juk bandė pabėgti iš mokyklos (dar ne gimnazija vadinosi) – sugrįžo, nes įsitikino: mokyti – jo pašaukimas.
Niekas juk varu nevaro Audronės paryčiais bundančio Birštono, jo žiedų, paukščių ir menkiausių vabaliukų fotografuoti. Keliasi ir eina. Kad ne tik pati pamatytų, bet ir kitiems parodytų, koks gražus mūsų Birštonas.
Kiek kartų Aušra galėjo nuleisti rankas ir susitaikyti su tuo, kad nebegali padėti susirgusiam. Nesusitaiko, metų metais atidžiai seka medicinos naujoves, ieško naujų reabilitacijos būdų, kad tik pastatytų žmogų ant kojų. O dar ta jos širdies šilumos galia. Ir visa tai vien todėl, kad profesija – iš pašaukimo.
Juk ne dėl apdovanojimų, ne dėl to, kad kas liepia, Jurgita su šeima tęsia savo tėvo pradėtą oro balionų skrydį ne tik per Lietuvos – per viso pasaulio dangų! Aukštai, toli skraidina Birštono vardą.
Ar plojimais palydėti apdovanotieji pagerėjo? Nepagerėjo. Tik tapo dar labiau Birštono žmonėmis, nes sveikintojų šypsenos, gėlės juk ne vien padėka – ir įpareigojimas.
P. S. Vasario 16-osios šventė Birštone buvo išties graži, šilta. Tarsi nusitrynė partijų, pareigybių ir rangų ribos. Ir kaip nepakartosi Antano žodžių: džiaugiuosi, kad gyvenu Birštone, patinka čia gyventi. O juk gerai žinome, kad mylėdami daug ką padarome ir be užmokesčio, ir be apdovanojimų. Tad kodėl nepatikėjus, kad ir šventiniai banginukai – ne iš išskaičiavimo – iš meilės. Ačiū.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka