Pieno gamintojai problemas turės spręsti patys

Justinas ADOMAITIS

Dėl pieno ūkių krizės išeities ieškančių šalies ūkininkų ir pienininkų susirinkimas Vilniuje prie Žemės ūkio ministerijos priminė bičių spiečių. Daugiau nei tūkstantį žmonių sukvietęs renginys, vykęs šv. Motiejaus ir Vieversio dieną, užtruko porą valandų ir Jono Vilionio, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) vadovo, vertinimu, baigėsi visišku fiasko.

Prienų krašto ūkininkai – palaikymo akcijoje.

Plačiai išreklamuotos derybos, ŽŪM už stalo susodinus ūkininkų, pieno perdirbėjų, prekybininkų ir atsakingų valstybės institucijų atstovus, tęsėsi trumpiau. Pirmieji salę paliko ūkininkų atstovai, supratę, kad už stalo jiems į akis pučiama migla. Po pusvalandžio išsiskirstė ir likusieji „derybininkai“, su žiniasklaida delegavę susitikti pieno perdirbėjų atstovą, ministrą ir Premjerės patarėją. Pastarieji murmėjo, jog vyko ne derybos, o tiesiog neformalus pokalbis. Pieno perdirbėjų atstovas nustebino išmintimi: jis pinigų maišų neturintis, pinigus turi vartotojas, kaip šis nuspręs, taip ir bus atsiskaityta su ūkininkais. Beje, geranoriškai ir taikiai nusiteikusiems žemdirbiams, susirinkusiems prie ministerijos, nei jos šeimininkai, nei prekybininkų ar pieno perdirbėjų atstovai ūkininkų atsivežtoje scenoje nepasirodė.

Didelės viltys
Susitikimui Žemės ūkio ministerijoje prie apskrito stalo šalies ūkininkai rengėsi iš anksto: atvežė dvi cisternas ryte pamelžto pieno, turėjo Lietuvos ūkininkų sąjungos rajonų skyrių vėliavas, specialią aprangą, plakatus. Aikštėje nebuvo triukšmaujama. Prie nemokamo pieno talpų rikiavosi miestiečių eilės, daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, dar menantys, kaip atrodo karvė ir ką galima pasigaminti iš pieno.

„Šalies pieno ūkiai kasdien dirba ir gyvena krizės sąlygomis“, – sutarė ŽŪK „Pieno puta“ vadovė Juratė Dovydėnienė, LPGA direktorius Eimantas Bičius ir Prienų r. ūkininkė Gita Astrauskienė.

Autobusais iš Biržų, Klaipėdos, Mažeikių, Rokiškio, Plungės, Šilalės, Pagėgių, Prienų, Šakių ir kitų rajonų plūdo ūkininkai. Seniai nesimatę, bendravę per nuotolį, žmonės dalijosi pastebėjimais apie pieno ūkių ateitį, gresiančius galvijų bandų išpardavimus, skolas bankams ir nenuspėjamą būsimą gyvenimą ištuštėjusiame kaime. Asocijuota žemdirbių savivalda – LŪS, LPGA, Lietuvos grūdų augintojų asociacija (LGAA), Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija (LŽŪBA), Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacija (LVPŪA) – daugiau nei savaitę rengė ir derino rezoliuciją valdžios institucijoms – kaip civilizuotai išspręsti nacionalinio pieno sektoriaus krizę.
„Mes siūlėme priimti keturis penkis konkrečius reikalavimus, suprantamus valdžios atstovams, bet asociacijos nutarė kitaip, – kalbėjo LŽŪBA generalinis direktorius Jonas Sviderskis. – Numatytos priemonės trumpuoju ir ilguoju laikotarpiais“.
Pasak J. Sviderskio, žemdirbiai – atsakingų, valstybiškai mąstančių piliečių sluoksnis, todėl deryboms su politikais ir verslininkais jie parengė savotišką 20 punktų „paruoštuką“, į kurį tereikia atsakyti dviem žodžiais: taip arba ne. Tačiau ŽŪM, pieno perdirbėjų ir prekybininkų užstalės komanda to net nebandė.

Spektaklis ministerijoje
Renginys ŽŪM buvo išreklamuotas kaip daugiašalės derybos, atviros ir žiniasklaidai, tačiau atvykusiuosius pasitiko ŽŪM budėtojas, vėliau pasikvietęs ir ministro patarėją

Žemdirbių mitingui šalia ŽŪM vadovavo LŪS lyderiai Mindaugas Puidokas ir Raimundas Juknevičius.

Daivarą Rybakovą. Automatiniai įėjimo į ŽŪM patalpas varteliai buvo atidaromi tik asmenims pagal patarėjo turimą sąrašą. Žiniasklaidos atstovų jame nebuvo. Pieno gamintojams derybose atstovavo: Audrius Vanagas (organizacinio štabo vadovas, LŪS), Eimantas Pranauskas (LŽŪBA), Oksana Puronaitė (LŽŪBA), Andrejus Štombergas (LPGA), Tomas Raudonius (LPGA), Renata Vilimienė (LVPŪA), Regina Bernatonienė (LVPŪA), Mindaugas Petkevičius (asociacija „Kooperacijos kelias“), Marijus Kaktys (LŪS), Zita Dargienė (LŪS).
Mažeikių r. ūkininkui A. Vanagui buvo deleguota pristatyti šalies pieno gamintojų situaciją ir pateikti klausimus svarstymams. Vyriausybės, ministerijos, pieno perdirbėjų, konkurencijos tarybos ir prekybininkų atstovams ūkininkų klausimai atšokdavo kaip žirniai nuo sienos: 1.„Ar Lietuvos perdirbėjams reikalingas Lietuvoje pagamintas pienas, ar reikalingi prekybininkams iš lietuviško pieno pagaminti produktai? Jei taip, tai ką šiandien galite pasiūlyti ūkininkams ir parodyti, kad jums iš tikrųjų tai rūpi“? 2. „Ar jūs – pieno perdirbėjai, prekybininkai – pritariate sąžiningam vertės pasidalijimui pieno kainos grandinėje, kur ūkininko dalis turi būti ne mažesnė kaip 40 proc., be valstybės dalies 17.4 proc. ? Trumpuoju laikotarpiu siūlome solidarizuotis ir rasti būdų, kaip užtikrinti bent 40 proc. vertės pieno produktų grandinėje trumpuoju laikotarpiu, t.y. dabar. Ilguoju periodu reikalingas Konkurencijos tarybos tyrimas dėl produktų kainos vertės pasiskirstymo grandinėje, vertinant Europos Sąjungos šalių praktiką. Gal visgi pieno gamintojo vertė šiuo klausimu gali būti ir 50 proc.“? 3. „Jeigu vidurinė grandinės dalis (perdirbėjai–prekybininkai) negali/neįgalūs rasti resursų pieno gamintojų „teisingos kainos“  ir patiriamų nuostolių kompensavimui, ką trumpuoju laikotarpiu gali pasiūlyti ŽŪM? Reikalingas 4 mėn. laikotarpiu nuostolingos veiklos dengimas – 25 mln. Eur. Vasario mėn. ūkininkai gauna už pagamintą pieną žemiau savikainos 6–8 ct/kg“. 4. „Siūlome kitas pieno krizės įveikimo trumpalaikes priemones. Prašome ūkininkui suteikti galimybę atidėti įmokas dėl gyventojų žemės ūkio veiklos apmokestinamųjų pajamų (15 proc.) ir  Valstybinio socialinio draudimo įmokas, apmokestinamas nuo veiklos pajamų“. 5. „Prašome skubios paramos dėl lengvatinių paskolų apyvartinėms lėšoms pieno krizei įveikti su garantinio fondo garantija ir palūkanų kompensavimu“.
Pasibaigus renginiui, susitikime dalyvavusi Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė patikino, kad pieno sektoriaus situacijos klausimui Vyriausybėje skiriama daug dėmesio, akcentuojamos ilgalaikės priemonės, kad besikeičianti aplinka ir sąlygos kuo mažiau veiktų sektorių.
ŽŪM pranešime spaudai iš anksto skelbtos daugiašalės „derybos“ buvo perkvalifikuotos į „susitikimą“, o ministras Kęstutis Navickas patikslino – vyko „konsultacijos–diskusijos“.

Skęstančiųjų gelbėjimas – skęstančiųjų reikalas
Spaudos konferencijoje Premjerės patarėjas Ignas Jankauskas teigė, jog konkurencingas pieno ūkis Lietuvoje – ne mažiau 200 karvių. Smulkių pieno ūkių išlikimas – būtinybė

Ministras Kęstutis Navickas pastebėjo, jog ūkininkų delegacijos reikalavimas pieno gamintojų nuostoliams padengti rasti 40 mln. Eur, yra „iš lubų traukiamos sumos“.

kooperuotis. Pasak I. Jankausko, šalyje kooperuoti tik apie 20 proc. ūkių. Kitose ES šalyse kooperacija siekia apie 80–90 proc., dėl to ir pieno supirkimo kainos ten 20–30 proc. didesnės. Premjerės patarėją nustebino susitikime dalyvavusių prekybininkų pozicija – nuo daugelio svarstytų klausimų jie tiesiog atsiribojo.
Ministras K. Navickas pastebėjo, jog ūkininkų delegacijos reikalavimas pieno gamintojų nuostoliams padengti rasti 40 mln. Eur, yra „iš lubų traukiamos sumos“. Visų pieno gamintojų ir ypač smulkiųjų, vadinamųjų socialiniais, uždavinys – rasti galimybių gelbėtis patiems – steigti savišalpos fondus, kooperuotis. Ūkių likvidavimas – ne išeitis. „Reikia koncentruotis į struktūrinius, kokybinius pokyčius, nes tokia pieno sektoriaus padėtis nuolat tęstis negali“, – kalbėjo ŽŪM vadovas.
Kažkuris iš dalyvavusiųjų spaudos konferencijoje pašmaikštavo, jog to pasimokyti galima iš barono Miunhauzeno, iš pelkės ištraukusio save už plaukų.
AB „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa teigė neturintis maišų su pinigais, kaip kartais ūkininkai galvoja. Pinigus Lietuvoje ir visame pasaulyje turi vartotojai, kurių pasirinkimai lemia, kiek pajamų turės prekybininkas, produkcijos perdirbėjas, kiek liks ūkininkui. Pasak D.Trumpos, bendrovė gamina 420 pozicijų produktų, 70 proc. jų eksportuoja į 40 šalių. „Mūsų įmonė, kaip ir ūkininkai, dirba nuostolingai, – teigė D. Trumpa, – jeigu pieno žaliavos neįsivežtume iš Latvijos ir Estijos, bankrutuotume po trijų mėnesių“.
„Rokiškio sūrio“ vadovo teigimu, Lietuvoje pieno supirkimo kainą numuša smulkūs ūkiai. Įmonei pienas, surinktas iš smulkiųjų ūkininkų, yra pats brangiausias.
ŽŪM surengtame „daugiašaliame“ susitikime dalyvavusieji ir jį anksčiau palikusieji žemdirbių atstovai su aikštėje susirinkusiaisiais dalijosi įspūdžiais. LŪS vicepirmininkas M. Kaktys kalbėjo: „Dažnai iš pieno perdirbėjų girdime, kad sėdime vienoje valtyje, bet man atrodo, jog mes irkluojame, o jie tik vairuoja. Prekybininkai žiūri iš kranto, išplauksime mes ar ne. O jei neišplauksime, ras kitų partnerių. Tokia situacija šiandien Lietuvoje. Siūlau nenuleisti rankų, kovoti už savo darbą ir pajamas“.
„Derybos baigėsi nesėkmingai, – mitingo prie ŽŪM dalyviams pranešė LVPŪA vadovė R. Vilimienė, – buvo aiškinta apie ilgalaikes priemones, bet derybų metu nebuvo išvis sprendžiama problema dėl pieno supirkimo kainos. Buvo sakoma, kad ūkininkas turi kooperuotis, modernizuotis, bet niekas nekalbėjo, už kokias lėšas ūkininkas gali tai padaryti“. Vėliau R. Vilimienė prisipažino nutarusi likviduoti savo šeimos pieno ūkį.
Baigiantis protestui, LŪS pirmininkas Raimundas Juknevičius suteikė žodį šalies pienininkų vedliui J. Vilioniui. „Derybomis turguje rezultato nepasieksi. Šitas ministras yra tik pelkių žmogus. Tegu atiduoda mums iš RRF tuos 20 mln. Eur, du mėnesius prie kainos už kilogramą pieno gautume po 2 euro centus, – kalbėjo LPGA vadovas J. Vilionis, – asociacijoje esame sutarę, jog kovo 1 d. susitinkame su Prezidentu, kovo 16 d. – su Vyriausybės vadove, o kovo 22 d. po 60 žmonių iš kiekvieno rajono susirinksime į mitingą prie Seimo. Jei nepavyks vėl, turime galvoti, kaip išvažiuosime į kelius. Mūsų laukia nauji mokesčiai. Mes patys turime išspręsti savo klausimus“. Pasak J. Vilionio, per pastaruosius du dešimtmečius ūkininkai šalyje pastatė 60 naujų fermų, o prekybininkai – 600 prekybos centrų. „Mes agituojame vartotojus rinktis lietuvišką pieno produktą, o prekybininkai siūlo įvežtinį „negyvą“ pieną ir gerokai pigesnį“, – piktinosi J. Vilionis. Savo kalbą LPGA vadovas baigė skambiu palinkėjimu: „Būkime vieningi ir vienas kitam reikalingi“.
Apie vienybę, ūkininkų susitelkimą visą dieną kalbėjo į Vilnių prie ŽŪM iš visų šalies rajonų suvažiavę žemdirbiai.
„Kai baigsis pasėlių deklaravimas ir ūkininkai sulauks išmokų, tuomet ir prasidės ūkių naikinimo vajus“, – kalbėjo daugelio rajonų ūkininkai. Estai seniai pasirinko stambių, modernių pieno ūkių modelį: šalyje – 1,3 mln. gyventojų ir 435 pieno ūkiai (vidutinė banda – 186 karvės). Lietuvoje – 2,8 mln. gyventojų ir 21,5 tūkst. pieno ūkių (vidutinė banda – 10 karvių). „Pieno ūkiuose vargsta vyresnio ir netgi garbaus amžiaus žmonės, – kalba Gerulių kaimo ūkininkė Gita Astrauskienė, pienininkystę puoselėjanti beveik tris dešimtmečius, – jaunimui toks verslas nepatrauklus, valstybei – našta, nes antraip būtų kitoks požiūris į šį sektorių. Dar prieš dešimtmetį rajone turėjome apie du tūkstančius pieno ūkių, dabar likę keli šimtai. Ir visų ateitis neaiški“. Pasak G. Astrauskienės, jeigu valstybė nenori socialinio sprogimo kaime, tegu suranda lėšų pieno ūkių naikinimui kompensuoti. Atsisakęs gyvulininkystės, gavęs išmokų, kaimo gyventojas imtųsi kito verslo, netaptų Užimtumo tarnybos klientu.

Per metus ES–27 gali netekti 10 mln. karvių
„ES–27 šalyse melžiamų karvių skaičius 2022 metais sumažėjo vos 0,6 proc., – kalba LPGA direktorius Eimantas Bičius, – istoriškai aukštos pieno supirkimo kainos pernai pristabdė melžiamų karvių populiacijos mažėjimą. Eurostato duomenimis, valstybėse narėse gruodžio mėn. buvo auginama 20,09 mln. karvių, beveik 125 tūkst. mažiau nei

Rokiškio ūkininkai į Vilnių atsivežė ne tik plakatų, bet ir šakes.

metais anksčiau. Nuo 2019 iki 2021 m. metinis mažėjimo tempas buvo 300 tūkst. karvių“. Pasak E. Bičiaus, drauge su LPGA prezidentu J. Vilioniu dalyvaujančio Europos pieno tarybos asamblėjose, per 2022 m. Prancūzijoje pieninių karvių banda sumažėjo 2,7 proc. (paskersta 91170 galvijų), dabar auginama 3,23 mln. Vokietijoje auginama 3,81 mln. galvijų (per 2022 m. likviduota 23 tūkst.).
Kroatijoje per praėjusius metus likviduota 23 tūkst. karvių, Lietuvoje – 3 tūkst. karvių ir 2,5 tūkst. pieno ūkių. Eurostato duomenimis, kai kuriose iš 27 ES valstybių narių melžiamų karvių bandų padaugėjo: Airijoje (1,51 mln. karvių), Nyderlanduose (1,7 mln.), Italijoje (1,87 mln.), Belgijoje (544 tūkst.), Austrijoje (550 tūkst.).
„Jei 2023 m. ES šalyse pieno žaliavos supirkimo kainos toliau kris, rinkos analitikai prognozuoja, jog bus daugiau skerdžiamų karvių, – pastebi E. Bičius, – remiantis analitikų įžvalgomis, visa galvijų banda metams baigiantis ES sumažės beveik per pusę – iki 10,42 mln. karvių“.
LPGA prezidentas J. Vilionis, pienininkystei paskyręs beveik pusę amžiaus, stebisi pieno gamintojų vienybės stoka, o tuo pasinaudoja pieno perdirbėjai. Vos tik ūkininkai sutaria kooperuotis, tuoj su kava ir brendžiu pradeda kursuoti pieninių vadybininkai, atsisakantiesiems vienytis siūlydami geresnę kainą. „Vienybės paieškos prasideda nukritus pieno supirkimo kainoms, – sako J. Vilionis, – joms pakilus, tas noras pradingsta“. Pasak J. Vilionio, laikas vakariečių ūkininkų pavyzdžiu įteisinti žemdirbių savivaldos mokestį. Tiesa, prieš keletą metų žemdirbių ketinimai iš tiesioginių išmokų voko savanoriškai paremti norimą asociaciją baigėsi visišku absurdu – valstybės tarnybos pareikalavo žemdirbiams grąžinti savivaldai stiprinti skirtus įnašus. Tos pačios valstybės tarnybos šiandien saugo nejudinamą prekybininkų procentą pieno produkto kainoje.