Antradienį vakarop nusprendžiau paskirti beveik dvi su puse valandos ir paklausyti Rusijos prezidento Vladimiro Putino metinio pranešimo šalies parlamento dvejų rūmų parlamentarams ir JAV prezidento Joe Bideno kalbos Varšuvos Karaliaus rūmų aikštėje. Ne visada tai pavyksta, tačiau šiuomkart norėjosi patirti prisilietimą prie originalo, užuot ieškojus rinktinių ištraukų ir gerbiamų politikos ekspertų komentarų apie originalus.
Pono Putino spyčius užėmė didžiąją dalį mano laiko aukos – 1 valandą ir 53 minutes. JAV prezidentas buvo lakoniškesnis – visas vaizdo įrašas truko tik nepilnas 34 minutes.
Klausydamas p. Putino pranešimo, ėmiau gaudyti save, kad ten skambėjusią leksiką, žodžių ekvilibristiką jau esu kažkur girdėjęs. Ko gero, tai aliuzija į labai senus laikus, kada Maskvoje dar posėdžiaudavo Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimai, o mus – bendrojo ugdymo įstaigų moksleivius versdavo tą cirką žiūrėti. Kokiame 25-ajame iš tų eilinių suvažiavimų visada kalbėjo tuometinis komunistų ir visos šalies lyderis Leonidas Brežnevas (1906-1982), kuris iš viso vieko koliojo „pasaulinį imperializmą“ ir „proletarų internacionalizmą“, gyrė „SSRS liaudies ūkio pasiekimus“ su „vis dar pasitaikančiais trūkumais“. Pono (ar draugo) Brežnevo kalbų stenogramos kitos dienos oficialių laikraščių leidimuose užimdavo mažiausiai pusantro puslapio A-1 formatu (594 × 841mm).
Taigi p. Putino kalba didelėje erdvėje Maskvos centre šiuo požiūriu buvo panaši. Beje, p. Brežnevas savo gyvenimo pabaigoje, kai jau buvo gerokai paliegęs, o Sovietų Sąjunga buvo įžengusi į „prašmatnių laidotuvių penkmetį“ (tada viens po kito kas kelis mėnesius mirė visa SSRS gerontokratų viršūnėlė, iki 1985 m., kada šalies lyderiu tapo apyjaunis Michailas Gorbačiovas), kalbėdamas į mikrofoną žiauriai čepsėjo. Čepsėjimas buvo virtęs populiarių anekdotų tema. Ponas Putinas antradienį kas kelis sakinius krenkštė: bjaurioji mano pasąmonė pasiūlė savo versiją – matyt, prieš savo benefisą buvo gerokai parūkęs „žolės“.
Nuosavam tonusui arba permanentinio transo būsenai palaikyti. Nes pranešimas buvo visiškai tuščias. Galbūt išskyrus tik pačią jo pabaigą, kada Kremliaus šeimininkas pareiškė, esą dėl Ukrainos kariuomenės prieš rusų strateginę aviaciją rengiamų atakų Maskva stabdo savo dalyvavimą užtikrinant sutarties su JAV dėl strateginės puolamosios ginkluotės (SSPGA) įgyvendinimą. Ši sutartis buvo patvirtinta JAV prezidento Baracko Obamos ir formalaus Rusijos tuometinio lyderio Dmitrijaus Medvedevo parašais, ir jos esmė – branduolinio ginklo kovinių galvučių ir jų nešėjų (tarpkontinentinių balistinių raketų ir strateginių bombonešių) skaičiaus dviejose didžiausią branduolinį arsenalą turinčiose šalyse ribojimas.
Ši tema taip pat paskatino aliuzijas iš praeities.
Viena vertus, nors šis tebegaliojantis susitarimas veikia iki šiol ir numato tarpusavio inspekcijas (kada oponuojančios šalies ekspertai turi galimybę aplankyti ginklų saugyklas ir ten esančius dalykėlius suskaičiuoti), bet nuo sukelto Ukrainoje karo pradžios Rusija oficialiai atsisako amerikiečių inspektorius įsileisti.
Kita vertus, p. Putinas sakė, esą dabar apie strateginės ginkluotės ribojimą norėtų kalbėti ne tik su JAV, bet ir su visu NATO bloku, taigi ir kitomis branduolinėmis šalimis – Jungtine Karalyste bei Prancūzija, kurių lyderiai, pasak p. Putino, siekia „strateginio Rusijos pralaimėjimo kare Ukrainoje“. Panaši buvo ir p. Brežnevo beigi jo aplinkos pozicija dėl strateginės ginkluotės apribojimo dar praėjusiojo amžiaus aštuntame dešimtmetyje, kuomet amerikiečiai sovietams pasiūlė susitarti dėl strateginio balanso principų, kai, kaip branduolinio ginklo nenaudojimo garantija, buvo suformuluota visiškos branduolinės katastrofos koncepcija (1972 ir 1979 m. p. Brežnevas susitarė su tuometiniu JAV prezidentu Jamesu Carteriu, kad šalys atsisakys priešraketinės gynybos, o apsikeitimas branduoliniais smūgiais yra neįmanomas, nes neabejotinai sunaikintų visą žmoniją). Kol sovietai suprato tokios koncepcijos esmę, jų propaganda triūbyte triūbijo apie imperialistų klastą, esą kodėl JAV nepriverčia susitarime dalyvauti Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos, kurios nėra SSRS draugės ar bent sąjungininkės.
Intencijos apie klastą tebuvo kliedesys, nes bent jau Prancūzija tuo metu nedalyvavo NATO bloko karinėje veikloje. Maskvai, be to, niekas rimtai nesiūlė priversti į susitarimą įtraukti komunistinę Kiniją, kuri jau tais laikais turėjo gana galingą branduolinį arsenalą.
Ponui Putinui akivaizdžiai trūksta politinės fantazijos, jau nekalbant apie racionalius argumentus, jeigu nerandama kitos išeities, kaip tik naftalinu dvokiančioje spintoje ieškoti praėjusiame amžiuje išleistų propagandos plokštelių.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“