Socialiai įtraukti ar „nurašyti“?

Neretai privačiuose pokalbiuose su žmonėmis, išėjusiais į užtarnautą poilsį, galima išgirsti frazę „Visai neturiu laiko“. Nemažai šiuolaikinių pensininkų yra tokie užsiėmę, kad ne visuomet gali pabūti su anūkais ar į svečius pasikviesti draugų. Iš visuomeninės organizacijos susirinkimo skuba į choro repeticijas, padeda organizuoti renginius, darbuojasi karitatyvinėje veikloje, lanko Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, vyksta į ekskursijas, nepraleidžia parodų ir koncertų. Visgi, nors vyresnio amžiaus žmonės, ypač miestuose, turi platų pasirinkimą, kokiose srityse galėtų geriausiai įprasminti save, būti naudingiems visuomenei, dalis jų, išėję į pensiją, kaip sakoma, be laiko pasensta ir lieka visuomenės užribyje.
„Mano 72 metų draugė yra aktyvi pensininkė, mielai mezganti naujas pažintis ir lengvai bendraujanti, daug dėmesio skirianti namų aplinkos gražinimui, mėgstanti keliauti. Porą metų ji lankė ir bendruomenės suburtą ansamblį. Bet šiemet ji metė repeticijas, nematydama prasmės toliau dalyvauti saviveikloje. Bandžiau ją atkalbėti, bet, anot jos, ten, kur žmonių susibūrimai, ten intrigos bei apkalbos, vieni už kitus nori pasirodyti reikšmingesni, o tie, kurie išreiškia skirtingą nuomonę, yra ignoruojami. Dabar draugė laisvu laiku čiumpa lazdas ir eina pasivaikščioti po mišką, sako, kad gamtoje galva geriau pailsi. Kviečiau kartu eiti švęsti Užgavėnių, bet draugė atrėžė, kad į tą „vaikų darželį“ daugiau neis ir pagal pirmininko „dūdelę“ nešoks. Aš tokio jos elgesio nesuprantu, viskas buvo gerai, o dabar staiga pradėjo šalintis žmonių, dar vienatvėje galva pasimaišys,“ – tokia situacija pasidalino Aldona, susirūpinusi dėl pasikeitusio draugės elgesio.
„Esu Trečiojo amžiaus universiteto studentė, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu vėl eiti į užsiėmimus. Išėjimas į žmones verčia pasitempti, pasirūpinti savo išvaizda. Pabendrauju su bendraamžiais, išgeriam kartu arbatos, pasidalinam, kas gero ar blogo įvyko. Rengiamos šventės, atvyksta įdomūs lektoriai, važiuojam į ekskursijas. Kai jauna buvau, neturėjau tam laiko, tai dabar noriu atsigriebti už prarastas akimirkas. Džiaugiuosi, kad gyvenu mieste, kuriame rūpinamasi pagyvenusių žmonių užimtumu,“ – savo patirtimi pasidalino pensininkė Danutė.
„Daugiausia bendrauju su seserimi ir dukterėčia, vaikai kas sau, vienas – Anglijoj, kitas su šeima Panevėžyje gyvena, susitinkam per šventes, nedažnai susiskambinam, jie dirba, nenoriu trukdyt. Daugiausia palaikom ryšį per mesindžerį, pasidžiaugiu anūkų pasiekimais, o ko daugiau reik, svarbu žinoti, kad jiems gerai sekasi. Įpratau būti viena, stengiuosi negalvoti apie vienatvę, dar kažkiek dirbu, pati vairuoju, susigalvoju veiklų, greičiau diena prabėga…“ – pasiguodė jau šešerius metus našlaujanti pensinio amžiaus Janina.
Nugirstos ir užrašytos gyvenimiškos situacijos patvirtina, kad kiekvienas žmogus yra savitas pasaulis, erdvę aplink save jis kuria pagal savo poreikius bei susiklosčiusias aplinkybes. Vieni geriau jaučiasi būdami tarp žmonių, kiti yra prisijaukinę vienatvę, dar kitiems užsisklendimas savyje gali tapti pragaištingu… Kada vienatvę reikėtų priimti kaip natūralią tendenciją, o kada susirūpinti ir ieškoti pagalbos? Apie tai – psichologo komentaruose.

Psichologės Brigitos Gelumbauskienės komentaras
Pagyvenę žmonės ir vienišumas – dažnas reiškinys, kuriam paaiškinti nėra vienos priežasties, nes tai priklauso nuo daugelio faktorių. Charakterio ir sveikatos ypatumai, geografinė vieta (kaimas ar miestas), gebėjimas būti mobiliam (vairuoti, vaikščioti), netektys, nutrūkę ir nuoskaudų palikę tarpusavio santykiai su bendraamžiais ir kiti. Kiekvienas senyvo žmogaus atvejis yra unikalus.
Svarbu paminėti, jog vienatvė ir vienišumas yra dvi skirtingos būsenos. Vienatve galime mėgautis. Manyčiau, ji mums labai reikalinga, kai mintis veja mintį, kai aplink daug įvairiausio triukšmo, daug bendravimo, kai apima jausmų sumaištis, kai atsiranda įvairių kūno negalavimų, atsiranda nemiga. Tai ženklai, jog svarbu įsiklausyti į save, pajausti kūno siunčiamus signalus ir skirti šiek tiek laiko sau. Jeigu su savimi neįdomu, tuščia, neramu ar baisu – tai rodo, jog santykis su savimi apleistas ar pats žmogus gali turėti sau priekaištų, būti nusivylęs savimi. Minėti išgyvenimai gali skatinti dar labiau užsidaryti savyje ar ieškoti paguodos pas kitus.
Vienišumas – tai būsena, kuomet nėra artimo ryšio su kitu, nors aplinkui yra žmonių. „Manęs nesupranta“, „jaučiuosi ignoruojama, nereikalinga“, „man neįdomu apkalbos ir intrigos, skundai“ – tai paaiškinimai, kurie atsako į klausimus: „Dėl ko nebendrauji? Kodėl nedalyvauji?“
Kiekvienam iš mūsų yra labai svarbu būti išgirstam ir suprastam. Kažkokiais būdais mes bandome ieškoti kitų, kurie išklausytų ir būtų tiesiog kartu. Tačiau ne visuomet tai pavyksta. Tai priklauso nuo asmeninių savybių – kantrybės, pakantumo, jautrumo, empatijos, lankstumo, gebėjimo spręsti sunkumus, ištverti skausmą, reikšti jausmus, brėžti ribas santykyje ir kitų.
Norėtųsi paminėti jautrumą, kaip bruožą, kuris gali būti skirtingų „spalvų“. Dirbdama su senyvo amžiaus žmonėmis, girdžiu, jog ši savybė labai dažnai pasireiškia. Jautrumo ašaros gali būti apie gailestį, liūdesį, skausmą, įsiskaudinimą, nusivylimą, baimę, nerimą ir net pyktį. Kito ištarti žodžiai skaudina ir dėl to gali pasireikšti jautrumas (verksmingumas). Kaip ir puikybė gali pasireikšti per jautrumą (verksmingumą) tokiomis mintimis: „visi elgiasi egoistiškai“, „manęs nevertina, turėtų man bent padėkoti“, „niekam aš neįdomi“ ar „aš žinau, kas geriausiai tinka mano dukrai, o ji manęs neklauso“.
Psichoterapeutės L.Vėželienės pastebėjimu, puikybė turi dvi puses. Viena – savęs išaukštinimas iš visų ir kita – savęs pažeminimas iš kitų. Abiem atvejais žmogus stengiasi save išskirti kaip ypatingą, išskirtinį – geriausiai žinantį už visus, nepriimantį kitokios nuomonės arba visišką nelaimėlį, prieš kurį visi priešiškai nusiteikę. Kuo daugiau puikybės, tuo sunkiau užmegzti artimą santykį su kitu. Tada ir susiduriama su vienišumu, kaip pasekme, nes „aplink nėra tokių žmonių kaip aš“.
Išlikusios nuoskaudos po buvusių tarpusavio santykių su kitais taip pat gali turėti didelės įtakos vengiant išeiti ir būti tarp žmonių. Natūralu, jog gamtos prieglobstis tampa geriausia išeitimi atsipalaiduoti, pamiršti, kas buvo, ir pabūti su savimi. Judėjimas gamtoje – neginčijamai teigiamai veikia psichologinę ir psichikos sveikatą. Kaip ir tobulėjimas įvairiuose seminaruose ir kursuose teikia visapusiško augimo. Tačiau kiekvienu atveju tai yra kiekvieno senjoro pasirinkimas.
Kada svarbu artimiesiems ar draugams atkreipti dėmesį ir susirūpinti? Jeigu močiutės ar dieduko slogi nuotaika užsitęsė pernelyg ilgai, ji (jis) tapo neįprastai nekalbi (-us) ar priešingai – pradėjo kalbėti apie gyvenimo beprasmybę, mirtį kaip išsigelbėjimą, sumažėjo apetitas, tapo vangus (i-), apatiškas (-a), sutriko miegas ar kiti nebūdingi bruožai, tuomet rekomenduotina pradžioje pasikalbėti ir įvardinti, ką pastebėjote, kas jus neramina? Tiesiog išklausyti ir pabūti kartu gali būti puiki pagalbos senoliui pradžia. Reguliarūs pasikalbėjimai atveria duris į neišsakytus jausmus, suartina. Jei nepavyksta artimiesiems, yra įvairių kitų būdų. Psichologinė ar psichiatrinė pagalba (kreipimasis į šeimos gydytoją, kuris gali nukreipti) ar reguliarūs pokalbiai telefonu („Sidabrinė linija“ 8 800 80020).
Pabaigai. Net ir būdami artimame santykyje su kitu, mes neišvengiamai retsykiais nutolstame, izoliuojamės ir vėl priartėjame, susitinkame. Kaip ir santykyje su savimi, galime bėgti ir slėptis nuo savęs ir vėl bandyti atsigręžti į savo liūdesį, skausmą, viltį ir tikėjimą. Ko gero, svarbiausia – leisti sau pabūti su savimi ir kitu, išdrįsti žengti savo baimių link ir judėti.

Parengė Dalė Lazauskienė