Man ne vis vien
Ar likti ir toliau gyventi didmiesčio šurmulyje, ar vis dėlto keltis į mažą miestelį ir kurti gyvenimą ežero kranto papėdėje – dilema, kurią gerą pusmetį prieš šiuos mokslo metus sprendėme visa šeima. Pats didžiausias baugulys buvo dėl mergaičių. Dėl mažosios, kuri rugsėjį pradėjo lankyti pirmąją klasę, buvom nusiteikę pozityviai. Lengvai bendraujanti, besišypsanti ir energinga smalsuolė, teigiamos emocijos kamuoliukas – jautėm – ras savo vietą. Atlantė – mieliausias žmogutis, šviesos spindulėlis mūsų namuose. Paruošiamosios klasės iškelti mokslo ir mokymosi uždaviniai pasirodė „įkandami“. Žengti pirmuosius pirmoko žingsnius – tikėjom – sunku nebus.
Dėl vyresnėlės Eli, kurios laukė aštuntoji klasė, tikrai nerimavom. Kardinaliai pasikeičiantis paaugliškas gyvenimas: nauja mokykla, mokytojai, klasės draugai ir dar milijonas naujų dalykų kėlė siaubą ir neleido ramiai miegoti. Septintąją klasę baigėm su 10-ties vidurkiu. Kas laukia ateityje? Kas laukia naujoje gimnazijoje?
Po parašyto prašymo išeiti iš Kauno Kazio Griniaus progimnazijos ir, prasidėjus vasaros atostogoms, nerimas dėl naujų mokslo metų didėjo sulig kiekviena diena. Didžiausios buvo mano, mamos, akys. Vieną dieną parašiau Birštono gimnazijos direktoriui apie tas dideles nerimo akis ir laukimo kupinas likusias vasaros dienas. Direktorius atsiliepė į laišką, pakviesdamas vasaros pabaigoje apsilankyti gimnazijoje, apsižvalgyti, pavaikščioti ir pajausti jos dvasią. Tušti mokyklos koridoriai pasirodė baugiai, nežinau, ar nuo nerimo, ar ateities laukimo, ar to kelis mėnesius besitęsiančio klausimo „kaip seksis gimnazijoje“? Direktoriaus žmogiškas požiūris į mus, tėvus, ir į mūsų mergaites jautėsi kiekviename išsakytame jo sakinyje. Bendravom paprastai ir lengvai. Tą kartą iš gimnazijos grįžom su smagesnėm nuotaikom.
Pasiruošimas Rugsėjo 1-ajai vyko pakankamai sklandžiai, namuose vyravo ramesnės ir linksmesnės nuotaikos. Kai paskutinę vasaros dieną vyresnėlę interneto platybėse susirado būsimi klasiokai, nudžiugino. Pasidarė ramiau.
Praėjo pirmasis pusmetis.
Pirmojo pusmečio pažymiai sugulę TAMO dienyno įvertinimų stulpelyje. Šeimos susirinkime pasikalbėjome, apsitarėme, pasidžiaugėme ar paniurzgėjome dėl to, kuo gyvenom šį pusmetį. Kardinaliai pasikeitęs gyvenimas ir išsipildę lūkesčiai, pasiekti/nepasiekti tikslai ir visos kitos emocijos, kurias kiekvienas išgyvenom per šį pasikeitimo laiką.
Koks buvo tas pusmetis mūsų mergaitėms?
Ir čia mes, tėvai, tariam AČIŪ visai Birštono gimnazijos bendruomenei. Vadovybei, klasės auklėtojams, mokytojams, būrelių vadovams, klasiokams. Mergaitės jaučiasi puikiai, nesijaučia jokios atskirties nuo klasės draugų, naujokių statusas kažkur pradingo dar rugsėjį. Šis pusmetis atnešė nemažai patirčių ir joms, ir mums. Mes pamatėm, kad Birštono gimnazija kai kada lenkia didmiesčio mokyklą, ir tai smagu, tai slopina visus nerimus. Šiek tiek baugino, kad per kelis mėnesius pasikeitė trys matematikos mokytojos, bet vėlgi – turėjom patirties, kuomet per kelerius metus keitėsi 6 anglų kalbos mokytojos. Naujos patirtys ir mokytojų noras vaikams parodyti gyvenimą už mokyklos ribų: išvažiavimas su chemijos mokytoja, veiklos su auklėtojais, parodų lankymas pamokų metu – tai tik keletas dalykų – tai neišdildomi įspūdžiai ir patvirtinimas, kad pamokos gali būti įdomios, o mokslas – tai ne vien klasė ir vadovėliai. Mums, tėvams, didelį įspūdį paliko bendras mokytojų ir tėvų susirinkimas. Esam už tai, kad mokymosi etape dalyvauja trys pusės: vaikas – tėvai – mokytojai. Mes pasirengę bendradarbiauti. Tokį jausmą patyrėm ir iš mokytojų šio susirinkimo metu. Tik dirbdami komandoje pasieksim pačių geriausių rezultatų. Mes tą sakom mergaitėms, norim, kad jos žinotų, kad mes esam šalia, kad mokytojas yra šalia, kad mes esam tie, kuriems galima pasakyti „man reikia pagalbos“. Ir šio pusmečio rezultatai „kalba už save“ – mažėlė jį baigė su aukštesniuoju įvertinimu, vyresnėlės vidurkis – 9,92 (vienas 9-tukas įsitaisęs tarp visų 10-tukų).
Būtinai turime padėkoti žmogui, kuriam kiekvieną rytą ir popietę patikim savo didžiausią turtą – savo mergaites. Ačiū mokyklinio autobusiuko vairuotojui Arūnui, kurio atvykimo laiką skaičiuojam minutės tikslumu.
Šiandien gyvenam kitu ritmu, šiandien kuriamės naujas tradicijas, šiandien mergaitės laimingos, kartu su jomis laimingi ir mes. Šitas laikas – laikas, praleistas gimnazijoje, visada išliks. Išliks prisiminimai, išliks pirmoji mokytoja, išliks pirmasis pusmetis. Ir nesvarbu, kad šiandien ar vakar kažkas nepatiko, netiko, buvo neįdomu, bet tai patirtis, tai, kas vyksta dabar.
Norim mums visiems palinkėti šį, mokyklos, laiką nepamiršti taisyklės, žmogiškos, tikros taisyklės – tik kalbėdami išspręsime visas problemas, tik komandoje pasieksime geriausių rezultatų, o bendrystė ir siekis daugiau pamatyti, išgirsti, sužinoti, išmokti…– atvers platesnes duris į gyvenimą.
Su šypsena
Tėvai Antanas ir Einira Aleknos
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).