Aiškus pasirinkimas su abejonėmis

Česlovas Iškauskas

Tą antradienio popietę Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos salė buvo pilna. Čia susirinko buvę politikai, vyriausybių nariai, diplomatai, šiaip istorinių pasakojimų gerbėjai. Mat, teisininkas, Sąjūdžio veikėjas, Kovo 11-osios Akto signataras, ambasadorius Egidijus Bičkauskas po 23-ejų metų pertraukos pristatė savo antrą autobiografinę knygą „Pasirinkimas. Ataskaita vaikų darželiui“.
Kodėl tokia keista knygos paantraštė? Autorius atsakė: juk kandidatu nuo Centro sąjungos į 1997 m. vykusius Prezidento rinkimus jį pasiūlė keturios Šilutės darželio auklytės. Tad dabar su šia knyga mielu noru vyktų į šį darželį atsiskaityti…
Bet štai pirmasis pavadinimo žodis – pasirinkimas – ypač imlus. Politiką per visą jo sąmoningą politinę karjerą lydėjo kompromisai, pasirinkimas ir su tuo susijusios abejonės. Autorius sako, kad svarstyti, abejoti, rinktis yra natūrali žmogaus savybė, būdinga ne tik politikui ar diplomatui. Ar buvai tarp Sąjūdžio kūrėjų, ar skubėjai priimti atkurtos nepriklausomybės Aktą, ar balsavai už sovietinės kariuomenės išvedimą, o ypač kai 1990–1993 m. buvai Lietuvos Respublikos nuolatiniu atstovu Sovietų Sąjungoje bei diplomatinės misijos Rusijos Federacijoje vadovu – visur reikėjo šalto blaivaus svarstymo. Ar jis atnešė sėkmę? Ne, kategoriškai šito E. Bičkauskas pasakyti negalėtų. Buvo klaidų. Pavyzdžiui, 1993 m. steigiant Centro sąjungą ir po 10 metų ją sujungiant su kitomis politinėmis jėgomis. Todėl 67-erių politikas ne tik liaupsina savo bendražygį Romualdą Ozolą, o ypač vienašališkų sprendimų priėmusį prof. Vytautą Landsbergį, bet ir nevengia atskleisti kai kurių priešpriešų.
Mes daugiausia iš E. Bičkausko karjeros esame girdėję apie jo diplomatinį darbą, vaizdžiai tariant, pačioje rusiškos meškos irštvoje. Juk būtent jis tą kovo 13-osios rytą (Seimo tinklalapyje rašoma, kad tai buvo kovo 12-oji), iškart po vakarinio Nepriklausomybės Akto priėmimo ir prieš pat SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, nuskubėjo pas M. Gorbačiovą ir įteikė jam Kovo 11-osios dokumentus. Šis suvažiavime prasitarė, kad „“ („padėtis kelia nerimą“), bet priėmęs dokumentus lyg niekur nieko pajuokavo: „Tai ką, gal būsi pas mane Lietuvos Respublikos ambasadoriumi?“. Pastebėkite: sovietų lyderis pripažino Lietuvos Respubliką…
Pristatant knygą (pasak renginyje dalyvavusio Česlovo Juršėno, ji „tiršta“ faktų ir liudijimų) jautėsi, kad autorius turi pedagogo gyslelę. Iš tiesų, jis gimė Jiezno mokytojų šeimoje. Motina buvo vidurinės mokyklos direktorė, tėvas – tos pačios mokyklos mokytojas. Pasimokęs penkerius metus su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. Tas vidurio Lietuvos žmogaus santūrumas, neskubrus mąstymas, kritiškumas ir tvirtumas dvelkia ir iš E. Bičkausko laikysenos. Jo neišmušė iš pusiausvyros provokuojantys psichologo, taip pat jo politinio bendražygio Vytauto Čepo klausimai (beje, prieš dvejus metus jo išleistą dokumentinį romaną „Siena“, kuriam bylos medžiagą pateikė tuometinis baudžiamosios teisės advokatas E. Bičkauskas, įsivėlė į teismų maratoną), pralinksmino oreivystės entuziasto pasakojimas apie jų kelionę oro balionu ir nusileidimą prie pat Baltarusijos sienos, pikantiškos pirmojo ministro Alberto Sinevičiaus istorijos.
Šių eilučių autorius, ėmęs daug TV interviu iš diplomato, gali patvirtinti: solidus, kritiškas, atsakingas ir daug kuo net šiandienos politiniais procesais abejojantis žmogus kur kas vertingesnis už besaikį optimistą ir politinį triukšmadarį.