Nuo ligų ir audrų…

Lietuvoje vasario 2 d. yra žinoma, kaip Grabnyčios, arba Perkūno diena. Ši diena buvo siejama būtent su žvake, dar vadinama Grabnyčia arba Grauduline.
Grabnyčios dienai buvo paprotys susisukti po plonytę vaško žvakę (perkūninę) arba būdavo einama į bažnyčias įsigyti šventintų žvakių. Grabnyčios pavadinimas reiškia šios šventės metu bažnyčioje pašventintas žvakes, kurios dar vadinamos graudulinėmis. Šios žvakės vėliau uždegamos užėjus audrai ir perkūnijai. Tikėta, kad jos padės apsisaugoti nuo audrų ir ligų.
Vasario 4 d. rinkomės Želkūnų bendruomenės edukacijų kambaryje, vyko renginys, skirtas Grabnyčių, Perkūno dienai. Renginio tikslas – pasigaminti graudulinių žvakių. Šią edukaciją organizavo Prienų JMVB Stakliškių, Užuguosčio, Vyšniūnų bibliotekos. Apie šios dienos papročius ir tradicijas pasakojo kultūrologė Rita Balsevičiūtė. Pasak jos , nuo seno buvo tikima, jog vasario 5 d. pasigamintas žvakes reikia apnešti triskart aplink stalą ar židinį, po to visiems namiškiams kryžmai padeginti plaukus ties kakta, pakaušiu ir paausiuose – apsaugai nuo žaibų ir nuo visų kitų nelaimių. Senoliai tikėjo, kad graudulinė žvakė atgina perkūnijos grėsmę. Vos užslinkus audros debesims, ją uždegdavo, kryžmai pereidavo per kambarį ir statydavo ant palangės. Pradedant statybas, gabaliukas graudulinės žvakės būdavo paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje. Bitininkai į naują avilį įdėdavo sukryžiavę du graudulinės gabaliukus – „kad velnias spiečiaus neišvestų“.
Renginyje dalyvavęs bitininkas Vytautas Žvirblis papasakojo apie bičių vaško naudą sveikatai ir aplinkai. Bitininkė Ona Vilčiauskienė dalyvius apdovanojo savo gamybos kvepiančiais muiliukais.
Besilydantis vaškas paskleidė malonų kvapą, prasidėjo smagus darbas: pačių pasigamintos žvakės suteikė geras emocijas: jas reikėjo rankomis išlieti, išridenti, išlyginti, apkarpyti. Pačių pasigaminta žvakė įgavo didesnę vertę. Svarbu neužmiršti senolių tradicijų, perduoti žinias ir jų reikšmę augančiai kartai.
Edukaciją vedė Prienų JMVB Užuguosčio bibliotekos bibliotekininkė Rasa Žvirblienė, talkino Stakliškių ir Vyšniūnų bibliotekininkės. Kol liejome žvakes, Želkūnų bendruomenės pirmininkė Sonata Labanauskienė renginio dalyvius įtraukė į liaudiškų dainų dainavimą. Savo rankomis pasigaminta tikro vaško žvakė suteikia namams šilumos, jaukumo ir apsaugos.
Živilė Višniauskienė
Prienų JMVB Vyšniūnų bibliotekos bibliotekininkė

Prisiminė primirštas tradicijas

Pasitinkant paskutinįjį žiemos mėnesį, po Prienų Justino Marcinkevičiaus viešąją biblioteką pasklido šiek tiek paslaptingas kvapas, kurį skleidė rankų darbo bičių vaško įvairių keistų formų žvakės.
O jų į biblioteką tądien atsinešė kultūrologė Rita Balsevičiūtė, kuri pakvietė bibliotekoje susirinkusius lankytojus vasario 1-ąją pasikalbėti apie senuosius baltiškuosius ryšio su gamta papročius ir krikščioniškosios kultūros tradicijas, susijusias su šiuo metų laiku po pusiaužiemio. Juolab kad vasario pirmoji diena nuo seno kai kur Lietuvoje, dažniausiai Žemaitijoje, buvo vadinta Sukos diena, nes buvo paprotys Gramnyčiai, vasario antrai dienai, susisukti po plonytę vaško žvakę, vyniojamą ant medinės lentelės, todėl ši žvakė dar buvo vadinama vyniotine žvake. Kultūrologės Ritos pasakojimu, Vasario 2-oji – tai antrasis laiptelis į šiltąjį metų laiką po pusiaužiemio. Archajiškoje protėvių kultūroje tai pirmoji Perkūno diena: kuo pavasaris artyn – tuo pagoniškojo dievo Perkūno galios stipryn. Krikščioniškoji tradicija vasario 2 d. skelbia Kristaus paaukojimą bažnyčioje, praėjus keturiasdešimčiai dienų po Atpirkėjo gimimo.
Lietuvoje, kaip ir kitose baltiškose bei slaviškose kultūrose, žiemos metu namuose liedavo žvakes ir vasario 2 dieną šventindavo bažnyčiose. Dzūkijos kaimuose jas vadina gramnyčinėmis, pavadinimas kildinamas iš slaviško žodžio „gremetj“ – griaudėti. Šios žvakės dar vadintos graudulinėmis (perkūno), nes sietinos su griaustiniu, žaibu.
Daugelį šimtmečių išlaikytos vaško liejimo tradicijos domina šiuolaikinę visuomenę, todėl kultūrologė mielai dalinosi žiniomis, priminė primirštas tradicijas. Besidomintiems etnokultūra renginio dalyviams Rita Balsevičiūtė pasakojo, kad ir šiais laikais senosios žvakių liejimo tradicijos dar išlikusios kai kuriuose Dzūkijos kaimuose. Žvakės gaminamos liejant vašką ant lininių knatų, pritvirtintų ant medinių ratų. Dzūkai ypač vertino kuo tamsesnio vaško žvakę – gyvenimo ir mirties simbolį, esą ji gerai iš namų išvaikanti piktąsias dvasias. Graudulinė svarbi ne vien namų apsaugai perkūnijos metu (apeinant pastatus tris kartus), bet ir pradedant statyti namą. Į statomo namo vainiką įdėdavo gabalėlį graudulinės žvakės, idant perkūnas neįsimestų, aviliuose dvi kryžmai sudėtos – sergėjo bites, kad šiukštu velnias spiečiaus neišsivestų.
Suvalkijos kaimuose taip pat buvo gaminamos graudulinės žvakės. Kultūrologė papasakojo apie Prienų rajono Žemaitkiemio kaime ūkininkų Labučių ūkyje liejamas vaškines žvakes: šeimininkai žvakes surišdavo po 12 vienetų, kraudavo ryšulėlius į vežimą, gabendavo į bažnyčią šventinti. Namuose jas saugojo medinėje skrynioje. Ši šeima brangias vaško žvakes dovanodavo kaimynams bei giminaičiams svarbiais gyvenimo momentais. Jos reikalingos namų apsaugai, marinant ligonį, krikšto, santuokos laidotuvių, Vėlinių metu.
Etnokultūros renginį GRAMNYČIOS organizavo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Nemuno kilpų regioninio parko grupės patarėja Viktorija Strampickaitė, Lankytojų centro vedėja Rosita Dargienė, Prienų turizmo ir verslo informacijos centras ir Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka.
Rita Balsevičiūtė