Apie Lietuvoje veikiantį tarptautinį labdaros fondą „Paskutinis bastionas“ teko išgirsti iš ukrainiečių karių, besigydančių dvasines ir fizines žaizdas Lietuvoje, kaimo turizmo sodyboje „Šaltupis“. Socialinei ir kultūrinei reabilitacijai pakviesti kariai fondo atstovams dėkojo už parodytą rūpestį, palaikymą, organizuotas ekskursijas, susitikimus ir veiklas, kurios padėjo bent trumpam pamiršti karo siaubą ir patirtus suluošinimus.
Tarptautinio labdaros fondo „Paskutinis bastionas“ atstovė Lietuvoje kapelionė Svitlana Vološina.
Apie fondo „Paskutinis bastionas“ veiklą viešoje erdvėje informacijos nėra daug, susisiekus su Svitlana Vološina, fondo atstove Lietuvoje, ji paprašė atidėti interviu, kol praeis Kalėdinė „karštligė“ ir atsiras laisva valandėlė įtemptoje dienotvarkėje, skubant pakuoti ir laiku išsiųsti labdaros siuntas bei dovanas fronte šventes sutiksiantiems kariams. Prieš Kalėdas daugybė savanorių, geros valios žmonių sutelkė pastangas siekdami aprūpinti Ukrainos karius reikiamomis priemonėmis ir įranga, papildyti jų atsargas, bent šiuo tuo pagelbėti žiemos sąlygomis, kad šaltis netaptų ginklu prieš ginančius savo teritoriją. Todėl pokalbis su gerbiama Svitlana Vološina įvyko jau baigiantis sausiui.
– Gerbiama Svitlana, prašau prisistatykite, papasakokite apie organizaciją „Paskutinis bastionas“ – kada ir kokiu tikslu ji buvo įkurta?
– Aš esu Ukrainos pilietė, atstovauju fondui nuo pirmųjų karo dienų. Atvykusi į Lietuvą, užsiimu paramos rinkimu, kad padėčiau mūsų kariškiams ir civiliams Ukrainoje.
Tarptautinis labdaros fondas „Paskutinis bastionas“ (ukr. ) buvo organizuotas Ukrainoje po Krymo aneksijos ir dalinės Luhansko ir Donecko sričių okupacijos, kurias įvykdė Rusijos federacijos fašistai 2014 metais. Fondas pradėjo savo veiklą, turėdamas tikslą padėti kariams fronte, o po plačios Rusijos federacijos kariuomenės invazijos į Ukrainą 2022 metų vasario 24 dieną pradėjo dar aktyviau veikti šioje srityje. Nuo 2022 metų kovo 1 dienos aš tapau oficialia fondo atstove Lietuvoje. Fondas registruotas Kijeve. Jį įsteigė Ukrainos pilietis, tapęs kariškiu ir stojęs ginti savo tėvynės.
– Kas yra Jūsų pagalbininkai ir talkininkai?
Kariai po meno terapijos užsiėmimų.
–Mums labai padeda Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, esantis Panemunėje, Kauno mieste, taip pat kai kurie kariškiai iš Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos Kaune. Daugelis lietuvių – vyrų ir moterų – padeda asmeniškai, savo noru, taip pat mus remia kai kurios nedidelės įmonės, vietiniai ukrainiečiai Lietuvoje ir visi, neabejingi šiai baisiai tragedijai, kuri ištiko mūsų tautą ir šalį.
Į Ukrainą pervežti humanitarinius krovinius mums labai padėjo Lietuvos labdaros fondas „Pagalbos sparnas“, neseniai pradėjome bendradarbiauti su labdaros fondu „Lukšų vyrai“. Jie surenka humanitarines siuntas iš mūsų ir jas perveža į Ukrainą tiesiai reikiamu adresu, kur labai laukiama pagalbos. Dieve, duok jiems sveikatos.
– Minėjote, kad gruodis buvo labai įtemptas – rinkote, pakavote, siuntėte kariams labdaros siuntas. Ar Lietuvos gyventojai, organizacijos dosniai aukojo kilniam tikslui?
– Galiu atsakyti – taip, darbo buvo užtektinai. Mūsų fondas dėl „popierizmo“ ir įvairių biurokratinių problemų neturi asmeninės banko sąskaitos Lietuvoje, todėl finansinių aukų iš gyventojų ir kitų Lietuvos organizacijų neturime galimybės gauti. Aš pakuoju tik siuntinius iš daiktų, kuriuos atneša vietiniai lietuviai ir ukrainiečiai, tai – trūkstama
Gruodį Lietuvoje viešėję ukrainiečiai kariai su reabilitaciją jiems organizavusiomis fondo atstovėmis prie kaimiškų vaišių stalo sodyboje „Šaltupis“.
ekipuotė (trūkstamos karių uniformos dalys ir/ar elementai), higienos priemonės, rūbai, šiltos kojinės, negendantys maisto produktai.
– Karas vis dar tęsiasi, ir pagalbos reikės nepalyginamai daugiau… Ar nepritrūksit geros valios, entuziazmo, ar pakaks rėmėjų?
– Aš šventai tikiu, kad karas greitai baigsis, viskam yra pradžia ir pabaiga. Neabejotinai Ukrainai pagalbos prireiks dar daugiau, o valia ir entuziazmas neturi teisės išsekti dėl to, kad mes, ukrainiečiai, esame rūpestinga, darbšti ir tvirtai tikslo siekianti tauta. Aš padėsiu tiek, kiek reikės, nepaisant to, kiek užtruks karas. Žinoma, svarbu ir tai, kad mums ir toliau padėtų paprasti lietuviai ir Lietuvos verslininkai.
– Kokių daiktų kovotojams labiausiai reikėtų? Kur turėtų kreiptis tie gyventojai, kurie norėtų aukoti ar organizuoti paramos rinkimą?
– Kariams reikia daug ir įvairių daiktų – avalynės, šiltų rūbų, šalmų, maisto ir kt., bet ypatinga ir svarbiausia pagalba jiems yra visureigiai, skirti bekelei, termovizoriai, dronai – kvadrokopteriai. Kaip minėjau, deja, Lietuvoje neturime galimybės atidaryti fondo sąskaitos banke, todėl ketinu pasirašyti memorandumą su kitu lietuvišku labdaros fondu. Šiuo metu man atneša jau nupirktus daiktus, skirtus pagalbai į Ukrainą, ir visa kita, kas galėtų praversti. Paramą renkame Kaune, adresu: Jonavos g. 160, prieš atvykstant reikėtų man paskambinti telefonu +370 693 45521 dėl suderinimo.
– Gruodį Lietuvoje, Prienų rajone, kaimo turizmo sodyboje „Šaltupis“, ilsėjosi keli Ukrainos kariai, atvykę į Lietuvą po operacijų ir gydymo karo ligoninėje. Šią viešnagę įvardinote kaip socialinę – kultūrinę reabilitaciją. Kodėl, vykstant karui, yra svarbu patenkinti šiuos karių poreikius?
Susitikime su fondo rėmėju – Veikliųjų žmonių bendrijos Kauno skyriaus atstovu.
– Kartu su lietuviais pagalbininkais organizavau projektą „LanSparks“, ir tai buvo pirmas mūsų karių iš Ukrainos priėmimas Lietuvoje. Priklausomai nuo finansinės situacijos, planuojame ir toliau šį darbą tęsti, renkame aukas sumokėti už reikiamas paslaugas kaimo turizmo sodyboje.
Tokio tipo reabilitacija po sunkių sužeidimų kariams – tikra sielos atgaiva, padedanti atsigauti dvasiškai ir fiziškai. Bendravimas, meno terapija, pirtis ir sauna, gamta, ramybė ir mini zoologijos sodo gyventojai teigiamai veikia karių, viešinčių kaimo turizmo sodyboje, psichiką, padeda jiems greičiau integruotis į įprastinį gyvenimą.
Socialinės ir kultūrinės reabilitacijos metu rengėme ekskursijas į Kauną ir kitus Lietuvos miestus. Sužeisti Ukrainos kariai lankė muziejus, kultūrines vietas bei kitas įdomias vietoves. Jie susitiko su Lietuvos kariais, bendravo su Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjais, taip pat ir reabilitacijos projekto rėmėjais. Ši pirmoji Ukrainos karių grupė taip pat aplankė mokyklą Kaune, kurioje mokosi dėl karo pasitraukusių ukrainiečių vaikai, ir atsakinėjo į ukrainiečių vaikų užduotus klausimus.
Aš esu karo kapelionė, man teko tarnauju antiteroristinėje operacijoje prasidėjusioje, dar 2014 metais. Aš dažnai vykdavau į frontą pas mūsų karius, matydavau, kaip jie gyvena. Kalbėdavomės apie tai, kaip jie jaučiasi, kitais jiems rūpimais klausimais, sužinodavau jų poreikius – dvasinius ir sielovadinius.
Bendravimas yra neatsiejama šios reabilitacijos dalis, nes kiekvieno kario širdyje glūdi asmeninė problema, savas skausmas, taigi tokio bendravimo dėka galima padėti jiems atsigauti po fizinės ir/ar dvasinės traumos.
Pirmoji karių grupė iš Ukrainos liko labai patenkinta dėl nuoširdaus ir džiaugsmingo priėmimo Prienų rajone, jie labai gerai pailsėjo ir labai ilgisi mūsų, nori vėl atvažiuoti į svečius – ten, kur šilta, jauku, kur jaučiasi gerbiami, mylimi ir vaišinami.
– Galbūt ateityje ketinate į Lietuvą reabilitacijai pasikviesti ir gausesnes karių grupes?
Konservai ir apkasų žvakės, kuriuos surinko fondo savanoriai, skirti kariams fronte.
– Aš, kaip projekto vadovė, labai norėčiau, kad kuo daugiau sužeistų Ukrainos karių galėtų atvykti pailsėti į Lietuvą, bet viskas atsiremia į pinigus, o problemų dėl karių priėmimo, jų viešnagės organizavimo nekyla, pagrindinė problema yra finansavimas.
Aš kreipiausi į daugelį įmonių ir verslininkų su oficialiu prašymu, ir jie neparėmė projekto. Gaudavome vien neigiamus atsakymus, tik kai kurie asmenys, daugiausia fiziniai, sutiko mums padėti, nes tame matė prasmę. Vienintelė organizacija, kuri mums reikšmingai padėjo – tai Veikliųjų žmonių bendrijos (VŽB) Kauno skyrius. Veikliųjų žmonių bendrija yra krikščioniška vyrų organizacija, apjungianti įvairias krikščioniškas denominacijas, kuri buria vyrus, praėjusius įvairius gyvenimo kelius, įvairių profesijų žmones, taip pat ir verslininkus. Karių kelionė į Lietuvą ir priėmimas kaimo turizmo sodyboje reabilitacijai vyksta šių žmonių dėka.
Šis projektas yra labai svarbus, nes yra skirtas karių poilsiui ir atsistatymui, taip pat jis teikia moralinį palaikymą. Po reabilitacijos atsiranda siekis gyventi ir kurti ateitį, kuo greičiau sugrąžinti Ukrainą į laimingą ir taikų gyvenimą, nes šiuo metu egzistuoja du labai skirtingi pasauliai.
Viename pasaulyje – karas, sugriovimai, ligos, badas, šaltis, prievarta, barbariškas viso, kas gyva, naikinimas: žudomi vaikai, tėvai ir senoliai, taip pat ir gyvūnai. Kitame pasaulyje, kuriame gyvena Lietuva, vyrauja taika ir ramybė, negirdėti sirenų kaukimo, teka kultūringas ir ramus gyvenimas. Jį pajutusiems reabilitantams atsiranda noras kuo greičiau padaryti viską, kas įmanoma ir neįmanoma, dėl greitesnės Ukrainos pergalės ir dėl šalies atstatymo po karo.
Jeigu ketinate prisidėti prie Ukrainos karių reabilitacijos projekto tęstinumo, mielai suteiksiu daugiau informacijos, kreipkitės į mane tel.+370 693 45521. Galite siūlyti savo pagalbą ir susisiekę su „Šaltupio“ kaimo turizmo sodybos šeimininku Raimondu Puišiu, jo tel. +370 610 38129.
– Kokia šiuo metu yra situacija Ukrainoje, kokiomis sąlygomis gyvena, ką išgyvena, su kokiomis problemomis susiduria taikūs gyventojai?
– Gyventojai nuolat jaučia baimę, kad bet kurią minutę gali sprogti raketa ar prasidėti apšaudymas, ir …viskas. Nuolatinis oro pavojaus sirenų gausmas, bedarbystė, aukštos produktų kainos, daugelis žmonių likę be savo namų, be ničnieko.
Taip, ukrainiečiai yra stiprūs ir valingi žmonės, jie išgyvens šią tragediją, jie niekada netaps Rusijos vergais ir nepaklius vėl į imperijos priespaudą. Ukrainiečiai išgyvens ir elektros energijos, ir šilumos trūkumą. Mano tautiečius veda tikėjimas galutine pergale, kurios trokšta milijonai ukrainiečių. Tikėjimas yra, o viltis miršta paskutinė.
Mūsų kariai fronte kenčia šaltį, gyvena tarp žiurkių, pelių, netgi pelkėse, neturėdami jokios galimybės nusiprausti, gerai išsimiegoti ir pavalgyti, bet mes, Ukrainos piliečiai, dirbame dėl pergalės.
Kai prasidėjo Rusijos federacijos kariuomenės invazija į Ukrainą 2022 metais, tarp ukrainiečių paplito populiarus posakis , pažodžiui verčiamas „Viskas bus Ukraina!“, kuris reiškia įsitikinimą, kad viskas bus gerai, ukrainiečių laukia pergalė.
Labai tikiuosi, kad šis interviu, mūsų labdaros fondo „Paskutinis bastionas“ veikla sudomins daugiau neabejingų žmonių. Linkiu meilės, sveikatos ir gėrio visiems.
– Dėkoju gerbiamai Svitlanai Vološinai už pokalbį, o fondo savanoriui Dominykui Gedvilui už pagalbą, rengiant šį interviu.
Dalė Lazauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“