Išliks kaip jauki šviesa…

Pro memoria

2023 m. sausio 28 d. nutrūko Jiezno šviesuolės, mokytojos Agnės Bartusevičiūtės-Mackevičienės gyvenimo kelias. Palydime Amžinybėn iškilų, bet savą ir artimą žmogų. Mokytoja Agnė atmintyje išliks kaip jauki šviesa, kuri mus lydės ilgai…
Agnė Bartusevičiūtė gimė 1932 m. rugpjūčio 28 d. Trakų apskrityje, Vievio rajone, Pustakiemio apylinkės Gilučių kaime, valstiečių žemdirbių šeimoje. Mokėsi Gilučių pradžios mokykloje, vėliau – Trakų progimnazijoje, kurią baigusi, įstojo į Trakų mokytojų seminariją. Nuo 1952 m. studijavo Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Baigusi institutą, 1956 m. pradėjo dirbti Jiezno vidurinėje mokykloje. 1959 m.  susituokė su Baliu Mackevičium. Nuo 1960 m.  iki 1967 m. dirbo direktoriaus pavaduotoja mokymui ir auklėjimui,  1967–1973 m. – užklasinio darbo organizatore. Nuo 1973 m. toje pačioje mokykloje mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Jiezno vidurinėje mokykloje išdirbusi 42 metus, 1998 m. išėjo į užtarnautą poilsį ir iki šiol gyveno Jiezne.
Šviesios atminties mokytoją Agnę kolegos ir draugai prisimena tik kaip išskirtinai paprastą, kuklią, teisingą, nuoširdžią ir dėmesingą kiekvienam, esančiam greta. Pareigingumu, siekimu tobulėti ir atsakomybe už kiekvieną pamoką bei jauno žmogaus ugdymą Mokytoja buvo sektinas pavyzdys ir bendraamžiams kolegoms, ir ypač pradedantiesiems. Ne vienas prisimena, jog, iškilus įvairiems klausimams, Agnė buvo tas žmogus, kuris visad padėdavo rasti atsakymą. Ji sugebėdavo ir konflikto situacijoje rasti išmintingiausią tiesą – ne kaltų ieškant, o siekiant  bendro sutarimo. Ypatingo jos rūpestingumo sulaukė jauni žmonės, pirmus žingsnius žengiantys pedagogo keliu. Globojantis, šiltas, švelnus Agnės žodis gelbėjo ir guodė kraštutinėse situacijose. Jos tylus, santūrus ir ramus buvimas greta  sugrąžindavo pasitikėjimą savimi ir suteikdavo stiprybės taisyti savo klaidas, tobulėti bei išlikti oriam. Jos taurumas pakylėdavo ir pažadindavo tikėjimą. Motiniška šiluma ir žmogiškumas joje derėjo su aukštu intelektu, plačia erudicija, stoiška ramybe ir nepažeidžiamu orumu, kurį išsaugoti tuo sudėtingu ir prieštaringu laikmečiu buvo nelengva.
Aktyvi, gabi ir organizuota visuomeniniame gyvenime – nuo dainavimo moterų ansamblyje iki linksmų gastrolių su ypač kūrybinga mokytojų dramos trupe. Mokytoja gebėjo įnešti žaismės pilkon kasdienybėn, išlikdama nepastebėta, bet įžvalgiai stebinti iš šono, kad galėtų padėti, patarti, kai to prireiks.
Jos mokiniai, dabar jau patys brandūs, prisimena savo Mokytoją, nes ji nulėmė ne vieno jų pasirinkimą gyvenime ir profesine, ir žmogiškąja prasme. Yra prisimenančių ne tik ypatingas pamokas, kuriose sušvisdavo talentas, – jiems iki šių dienų įstrigę Mokytojos žodžiai, kurie dar ir dabar veikia poelgius, mąstymą, vertybes. Mokiniai atsimena pagarbą, kuri kartu su Mokytojos reiklumu juos augino, kėlė savivertę nemoralizuojant, nepriekaištaujant.Tai retas pedagogo talentas. Jie ir dabar dėkingi už ilgus ir jaudrius pokalbius, netausojant savo laiko, už gebėjimą išklausyti bei išgirsti, skatinant teisingiausią sprendimą rasti patiems. Mokytoja buvo inteligentiškumo etalonas, kuriuo norėjosi sekti, būti panašiam.
Santūrumas ir nesugriaunama ramybė, reiklumas sau ir kitiems, mokėjimas pasirūpinti savimi ir poreikis skatinti tai daryti visus, aistra skaityti ir tobulėti kasdien, šildantis žmogiškumas ir meilė gyvenimui – vertybės, Mokytojos Agnės Mackevičienės paliktos saviesiems mokiniams, kurie buvo jos tylioji kūryba ir gyvenimas.
Yra žmonių, kurie savo buvimu veikia kaip priešnuodis susvetimėjimui, tuštybei ir dirbtinumui. Tokia visad ir išliks mūsų – jos žmonių – atmintyje Mokytoja Agnė, šiltu žvilgsniu ir užkrečiamu juoku tebesanti šalia, tebeklausanti ir tebegirdinti mus savo Amžinybės rimtyje…
Dar anksčiau Amžinybėn palydėjome kitą Jiezno šviesuolę, mokytoją Birutę Grižienę. Dvi artimos sielos dabar bus kartu. O paskutinį žodį čia, žemėje, mums apie tikrą draugystę taria poezija.

Agnei
Mes – du gulbės sparnai:
Aš pamoju rytams.
Tu saulėlydį tyliai
Parodai.
Žvaigždžių dulkių pribirę
Manieji delnai.
Tavo rankos takažolę žalią
Apglobia.
Dyla metų delčia,
Ir geltonoj tyloj
Gulbė giesmę – girdi? –
Repetuoja.
Kyla leidžias sparnai –
Vis tolyn ir tolyn –
Į saulėlydžio kraštą…
Ir kaip norisi ten
Nusinešti
Vaivorykštę…

Su liūdesiu –
draugai, kolegos ir mokiniai