Už litrą pieno – 7 centai

Justinas ADOMAITIS

Žemės ūkio ministerijoje buvo susirinkę trišalės Pieno tarybos nariai. Remiantis oficialiu pranešimu, ji buvo sušaukta dėl padėties pieno rinkoje ir mažėjančių pieno supirkimo kainų. Prieš tai hamletišką pieno ūkio klausimą „būti ar nebūti“ sausio 26 d. svarstė Jono Vilionio vadovaujama Lietuvos pieno gamintojų asociacija (LPGA), pasikvietusi į diskusiją pieno perdirbimo įmonių vadovus, Seimo ir Vyriausybės atstovus. Penkias valandas buvo keičiamasi nuomonėmis ir argumentais. Ūkininkai dėstė, kiek kainuoja pagaminti kilogramą pieno, pieninių vadovai aimanavo, kaip jiems sunku parduoti pieno produktus užsienio rinkose, valstybės atstovai kantriai tylėjo. Baigiantis posėdžiui, kai pieno perdirbimo įmonių vadovai jau buvo išėję, Pieno gamintojams telefono žinute buvo pranešta, jog nuo vasario 1 d. pieno kainos mažinamos trečdaliu. Stambieji ūkiai, gaudavę „europinę“ 35 ct/kg, gaus 25 ct/kg, smulkieji ūkiai vietoje 17 ct/kg gaus 7 ct/kg. Valstybę turėtų pašiurpinti žinia, jog ūkininkams, kooperatyvams, žemės ūkio bendrovėms apie tai pranešta prieš penkias dienas, o ne prieš trisdešimt, kaip to reikalauja teisės aktai.

Damoklo kardas virš pieno ūkių

Asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio ir LPGA direktoriaus Eimanto Bičiaus požiūris į pieno gamybos sektorių kardinaliai išsiskyrė.

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje susirinkę LPGA tarybos nariai ir kviestiniai svečiai (pieno perdirbimo įmonių vadovai, mokslininkai, politikai, agrarinio sektoriaus atstovai) penkias valandas svarstė pieno ūkių išlikimo klausimą.
LPGA prezidento Jono Vilionio teigimu, maisto sektoriuje monopolį turintieji prekybininkai nepaiso valstybės interesų, diktuoja kainas, produktų nuolaidų akcijas pieno perdirbėjams, o pastarieji permeta tai pieno gamintojų kaštams. „Pieno gamybos sektorius valstybei sukuria didelę pridedamąją vertę, – sako J. Vilionis, – įdarbinami pieno vežėjai, perdirbėjai, verslininkai, prekybininkai. Pajamos iš 60 – 95 proc. eksportuojamos pieno produkcijos pildo šalies biudžetą. Kodėl valstybė nepastebi, kaip sparčiai mažėja pieno ūkių, likviduojamos ne tik smulkios, bet ir didelės pieno fermos“. LPGA vadovas J. Vilionis pastebėjo, jog politinės valios vakuumas Damoklo kardu kabo virš visų pieno gamybos ūkių.
LPGA direktorius Eimantas Bičius pristatė rengiamą pieno gamybos savikainos skaičiuotę. Prieš kelerius metus viena Vokietijos agrarinės ekonomikos tarnybos laboratorija buvo paskaičiavusi įvairaus dydžio Lietuvos pieno ūkių pieno gamybos kaštus. Tuomet nedideliuose ūkiuose jie siekė 59 ct/kg, stambiuose – 32 ct/kg. Pasak E. Bičiaus, praėjusiais metais pieno gamybos kaštai išaugo, visų dydžių ūkiuose jie buvo 30 proc. didesni už gaunamą pieno kainą.
Žemės ūkio kooperatyvo „Pienas LT“ vadovas Tomas Raudonius apgailestavo, kad pieno gamybos ir perdirbimo sektorius kamuoja būtent sisteminės problemos. Valstybė tarsi prižiūri teisės aktais reglamentuotus sutartinius įsipareigojimus, tačiau nuo rinkos pokyčių nukenčianti šalis visuomet yra ūkininkas.

Veiklos tęsti neįmanoma
„Lietuvos pieno sektorius yra per mažas atsilaikyti pasaulio ir Europos rinkų pokyčiams, – sakė LPGA tarybos narys, ūkininkas ir teisininkas Naglis Narauskas, – yra priimta, jog esant 30 proc. verslo nuostolių, veiklos tęsti neįmanoma. Pieno sektorių kontroliuojančios ministerijos siūlo žemdirbiams spręsti problemas tariantis su pieno perdirbėjais. Nesant dialogo, pieno ūkių mažėja. Valstybė drauge su socialiniais partneriais neturi vieningos pieno ūkių strategijos, politikos, tik nesusikalbėjimo daugėja. Ateitis šviečiasi tokia: turėsime perkaitusią planetą ir gersime natūralų pieną arba žalią planetą ir sintetinį pieną“.
Naują požiūrį į agrarinį verslą pateikė VDU ŽŪA kanclerė prof. Astrida Miceikienė. „Jei nacionalinis žemės ūkio sektorius bus orientuojamas ne į gamybą, o į paslaugų teikimą, jis tiesiog nustos egzistavęs, – tvirtino prof. A. Miceikienė, – politiniuose skersvėjuose pradingo valdžios poreikis skatinti mokslinius tyrimus, talkinti žemdirbiams, rengti žemės ūkio specialistus, rūpintis kuriančio, dirbančio Lietuvos kaimo ateitimi“.

Imituojamoji žemdirbių savivalda

„Pieno ūkių problemas turi spręsti ministerija, o ne Seimas“, – kalbėjo Seimo KRK pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Klasikinio posėdžio rimtį sutrikdė jaunasis ūkininkas Eimantas Eigirdas. Prisipažinęs, jog šešerius metus studijavo agrarinius mokslus, dabar turi 21 ha ir 18 karvių ūkį, E. Eigirdas teigė ketinęs verslą plėtoti, rengti projektą, tačiau nusivylė. Užuot padėjusi jaunam ūkininkui, ministerija atsiuntė tikrintojus, grasinančius baudomis. „Mūsų tėvai tris dešimtmečius kūrė ir stiprino pieno ūkius, nuoširdžiai dirbdami valstybei ir kasdien tikėdami, jog rytoj bus geriau, – kalbėjo E. Eigirdas, – tačiau dabar matau, jog jie dirbo tik stengdamiesi atiduoti paskolas, paimtas verslui tęsti. Pieno supirkimo kainos buvo žemesnės už savikainą, visi tą žinojo. Pasak E. Eigirdo, tokia situacija lėmė, jog kaime mažėjo ūkių, o valstybėje – žmonių.
VĮ Žemės ūkio duomenų centras atstovė Julija Šataitė kalbėjo apie Lietuvos pieno ūkių struktūros pokyčius ir posėdžio dalyviams pateikė liūdnoką šalies pieno ūkio statistiką. Pavyzdžiui, 2018 m. sausio 1 d. šalyje buvo 41 354 karvių laikytojai (taip oficialiai vadinami pieno ūkiai), 2023 m. sausio 1 d. jų liko 21 507. Prašapo (likviduoti, parduoti, sujungti su kitais) 19 847 ūkiai. Pieną perdirbti 2015 m. pardavė 32 064 ūkiai, 2022 m. pabaigoje tokių buvo 14 404. Nuostolingos pieno gamybos per septynerius metus atsisakė 17 660 ūkių. Kontroliuojamo produktyvumo paslaugomis, iš dalies remiamomis valstybės, šalyje naudojosi tik 55 proc. pieno ūkių. Pasak UAB „Pieno tyrimai“ direktorės dr. Laimos Urbšienės, būtent piendavių karvių produktyvumo didinimas yra ir šiltnamio efekto bei oro taršos mažinimo priemonė. Apmaudu, jog ši žinia nėra viešinama, populiarinama. Pieno ūkiais garsėjančiose šalyse karvių produktyvumo stebėsenos sistema apima vidutiniškai 95 proc. ūkių.

Gerų pieno kainų tikėtis neverta
„Šalies pieno perdirbimo įmonėms vietinė rinka yra nuostolinga, – tvirtino pieno perdirbėjų asociacijos „Pieno centras“ direktorius Egidijus Simonis, – norėdami atsiskaityti su ūkininkais, mes turime daugiau nei 60 proc. pieno produkcijos eksportuoti, o gavę užmokestį – atsiskaityti su pieno žaliavos tiekėjais. Pasaulyje pieno gamyba auga, ūkių mažėja, todėl kalbėti apie būsimas žaliavos kainas mes negalime“.
„Mūsų grupei priklausančios pieno perdirbimo įmonės eksportuoja apie 90 proc. pagamintos produkcijos, – sakė AB „Vilkyškių pieninė“ generalinis direktorius Gintaras Bertašius, – atsiskaityti su žaliavos pardavėjais mes galime gavę lėšas iš eksporto“. Pasak G. Bertašiaus, įsiklausius į dešimtmečius trunkančias diskusijas dėl pieno savikainos ir kainos, turėjo visus pieno ūkius nuvairuoti į bankrotą, tačiau taip neatsitiko. „Vilkyškių pieninės“ vadovo nuomone, pieno kelyje nuo ūkio iki stalo savo žodį turėtų tarti valstybė, tačiau ji veiksme nedalyvauja. G. Bertašius prisiminė buvusį žemės ūkio ministrą Kazį Starkevičių, kuris aktyviai lankė ir rėmė ūkininkus, skatino pieno gamintojų ir perdirbėjų dialogą, inicijavo kooperatinę 200 ūkininkų pieninę, kuri šiandien dirba stabiliai ir konkurencingai. Ministras anuomet, be sudėtingų ir brangių „popierinių“ projektų, konkrečiai skatino ir rėmė pieno ūkius, žemdirbiai tą jautė, vertino, po dešimtmečio prisimena. „Šiandien valstybė vėl turi imtis lyderystės, – kalbėjo „Vilkyškių pieninės“ vadovas G. Bertašius, – padarykime standartinį pieno ūkio (fermos) projektą ir duokime jį ūkininkui, taupykime žmogaus laiką ir sveikatą. Tai atsipirks“.
„Kas savaitę gaunam aukcionuose skelbiamų pieno produktų biržos kainų suvestines, – kalbėjo UAB „Marijampolės pieno konservai“ generalinis direktorius Henrikas Karpavičius, – apie tai kalbamės su pieno gamintojais, deriname pozicijas. Bendrovė beveik 95 proc. pagamintos produkcijos eksportuoja į daugelį pasaulio šalių. Ne paskutinį vaidmenį atlieka geopolitika. Lietuva per mažai gamina pieno, ūkiai menkai investuoja į veislininkystę, produktyvumą, valstybės mastu lietuviški pieno produktai menkai populiarinami“. Pasak H. Karpavičiaus, pieno gamybos ir pieno perdirbimo verslams reikalinga valstybės parama, koordinuojant veiklos efektyvinimą, pritaikant darbui pagal naujus ES reikalavimus ir standartus. Analogiška veikla labai ryški kaimyninėje Lenkijoje, kurios pieno sektorius globojamas aukščiausiu Vyriausybės lygiu (žemės ūkio ministras tuo pat metu yra ir vicepremjeras).

Gyvulininkystės ūkiai – našta valstybei

Penkias valandas trukusiam ir sunkias temas gvildenusiam pasitarimui vadovavo LPGA prezidentas Jonas Vilionis.

Žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas, išklausęs pieno gamintojų ir perdirbėjų nuomones, salėje tvyrojusią atmosferą pavadino „slogia“. „Pieno perdirbėjai nejaučia empatijos ūkininkams, o pastarieji nėra motyvuojami toliau tęsti pieno gamybos verslą, – kalbėjo viceministras P. Astrauskas, – nepalanki klostosi ir situacija remiant pieno ūkius. Bankai nelinkę investuoti į gyvulininkystę dėl didelės rizikos, prioritetą teikia žemės nuosavybei ir technikai. Problemiška gyvulininkystė dėl mažų ūkių. Net 60 proc. pieno ūkių laiko iki 15 karvių. Be to, skirtingai nuo situacijos Vakarų šalyse, tik mažuma pieno ūkių yra kooperuoti ir valdo pieno perdirbimo įmonę. Situaciją galbūt pataisytų šalies pieno perdirbimo įmonių siūlymas ūkininkams išpirkti dalį jų turimų akcijų, bet šis klausimas tėra retorinis“.
Viceministras P. Astrauskas netrukdomas pristatė pereinamojo ir būsimojo laikotarpio investicinę paramą Lietuvos pieno ūkiams. „Paramos projektai – tai pinklės pieno ūkio šeimininkui“, – be užuolankų rėžė LPGA prezidentas J. Vilionis.
„Investicijos šiuolaikiškam, robotizuotam pieno ūkiui siekia apie 3,5 mln. Eur, o valstybės parama žadama iki 0,9 mln. Eur, – kalbėjo AB „Lytagra“ valdybos pirmininkas A. Balsys, – niekas nerizikuos“.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis prisiminė žinomo ekonomisto, pirmosios po Kovo 11–osios Vyriausybės (ir 1957–1990 m.) finansų ministro Romualdo Sikorskio posakį: „Lietuva – veršių tauta“. Pasak J. Sviderskio, ūkininkus šiurpina, kaip Žemės ūkio ministerija abejingai stebi, kas vyksta šalies žemės ūkio sektoriuje. Pavyzdžiui, Lenkijos ūkininkai, reaguodami į ukrainietiškus grūdus, „netyčia“ vietoje paskirties šalies Afrikoje liekantiems šalyje, tuoj pat su traktoriais užblokavo sostinės gatves. Valdžios rezultatas buvo žaibiškas.
„Mūsų Žemės ūkio ministerijos neveiklumas – aukščiausio lygio, – kirto ŽŪK „Pienas LT“ vadovas T. Raudonius. – Valstybė atsibus, kai prasidės žemdirbių protestai.

Ateitis – sintetinis pienas?
Dėl fermų statybai reikalingų leidimų išdavimo supaprastinimo, ministerijų ir agentūrų bendradarbiavimo su ūkininkais kalbėjo Aplinkos ministerijos Žemės ir teritorijų planavimo politikos grupės vyresnioji patarėja Algė Staniūnaitė–Tonkich, Statybos ir būsto politikos grupės vadovas Dainius Čergelis.
LPGA tarybos posėdžio dalyviai apipylė Aplinkos ministerijos atstovus klausimais apie Sanitarinių apsaugos zonų (SAZ), Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ir naujojo Verslo poveikio sveikatai (VPS) reikalavimus. „Jie absurdiški ir pakerta bet kokią iniciatyvą plėsti pieno gamybos verslą, juolab imtis naujų fermų statybos“, – vienu balsu tvirtino posėdžio dalyviai A. Balsys, J. Sviderskis ir N. Narauskas.
„Jeigu bus įgyvendinti minėti reikalavimai, po 2025 m. visos didelės galvijų ar paukščių fermos bus priverstos nutraukti veiklą“, – tvirtino Lietuvos paukštininkystės asociacijos (LPA) direktorius Gytis Kauzonas. Pasak LPA vadovo G. Kauzono, šalies agrariniam verslui atidavusio tris dešimtmečius, politikams nuolaidžiaujant arba nusikalstamai nieko neveikiant, šalies pieno, kiaulių ir paukščių ūkiams iškilo sunkiai suvokiama grėsmė. Pavyzdžiui, miestietis nusiperka 2 ha žemės netoli fermų, įsigyja ūkininko pažymėjimą, pasistato namą, kadangi valstybės leidimų nereikia, ir pradeda atakuoti ūkininką dėl kvapų, garsų. Iškeliama dilema ūkininkui: arba išsikraustyk, arba susimokėk už mano parašą dėl SAZ, PAV, VPS, kad aš neprieštarauju tavo ūkinei veiklai. Kas galėtų paneigti, jog Nacionalinė žemės tarnyba taip sudaro sąlygas nuvaryti agrarinį verslą nuo žemės.

Kam deleguoti spręstinas problemas?
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis pripažino, jog žemės ūkio gamybos sektoriuje tvyrančios problemos komiteto nariams žinomos, tačiau iš esmės jas spręsti privalo Žemės ūkio ministerija, turinti gausų personalą. Pasak V. Pranckiečio, ypač apmaudu dėl Žemės ūkio rūmų, kurie tarnauja ne žemdirbiams, o juos išlaikančiai ministerijai. Skleidžiama informacija, jog ŽŪR vienija tūkstančius žemdirbių, bet visuotinai žinoma, jog veikla tik imituojama, maskuojant lėšų švaistymą. „Daugelį kartų esame raštu kreipęsi į Seimą ir Vyriausybę dėl žemdirbių savivaldos kompromitavimo – ŽŪR finansavimo, tačiau lėšos toliau švaistomos“, – sakė LPGA prezidentas J. Vilionis, prieš keletą metų pasitraukęs iš ŽŪR ir inicijavęs tikrai visuomeninę Lietuvos žemės ūkio tarybą, kuriai priklauso pagrindinės ir gausiausios žemdirbių asociacijos.
LPGA tarybos posėdžio darbą apibendrino J. Vilionis. Priimtas kreipimasis į Seimą ir Vyriausybę, nurodant skaudžiausias ir spręstinas pieno gamybos sektoriaus ir viso žemės ūkio problemas.

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *