Rusijos karinio oro laivyno paleista raketa š.m. sausio 14 d. pataikė į taikų daugiabutį Dnipro mieste. Sprogimas nušlavė, įvairiais duomenimis, nuo pusantros iki dviejų stambiaplokštinio namo laiptinių. Tuo metu, kada rašau šį tekstą, žuvusiųjų skaičius artėja prie penkiasdešimties, sužeistųjų – šimto link. Tarp jų – jauni žmonės, vaikai, senjorai.
Rusų pasaulis taip vaduoja ukrainiečius iš juos pavergusių „ukronacių“ priespaudos. Išrašant po keliasdešimt kelialapių į kapines urmu.
Raketa X-22, kuri atskriejo į Dniprą, buvo sukurta dar Sovietų Sąjungoje. Konstruktoriai ją ėmė ręsti 1958 m. Po dešimtmečio jomis oficialiai buvo pradėtos ginkluoti SSRS strateginės reikšmės oro laivyno pajėgos. Šios raketos oficialiai yra laikytos priešlaivinėmis. Pagrindinė misija jos nešėjams – strateginiams bombonešiams – mėginti sunaikinti JAV lėktuvnešių grupes vandenyne. Todėl X-22 kovinė galvutė pirmiausia buvo 1 megatonos galios branduolinė. Jeigu jos kovinė dalis buvo užpildoma konvenciniais sprogmenimis, tai jų kiekis siekė sunkiai suvokiamus 960 kg trotilo ekvivalento. Kaip rašoma karybos literatūroje, X-22 yra velniškai netikslios – tik pusė jų paleistos į taikinius pataiko su paklaida, siekiančia 600 metrų. Kada tokiu taiklumu branduoliniu ginklu taikomasi į lėktuvnešius vandenyne – ko gero, visai pakenčiama. Tačiau šaudant į taikinius taikiuose miestuose – turime Dnipro tragediją, kada į stambiaplokštį namą viršgarsiniu greičiu atskrieja beveik tona sprogmenų, nelabai supaisyti, kas ir kur buvo tikrasis raketos taikinys.
Beje, šių raketų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo turėjo ir Ukraina kartu su dalimi žlugusios valstybės branduolinės ginkluotės. Tačiau spaudžiant Vakarų šalims, sutiko jas perduoti Rusijai. Dabar tos raketos skrieja atgal.
Rusijos raketų atakos pernai vasarį prasidėjusiame Maskvos kare prieš Ukrainą jau tapo įprastu reiškiniu. Tik jų sėkmė ligi šiol buvo abejotina. Karo pradžioje rusų kariuomenei nepavyko gausiais raketų ir aviacijos smūgiais sunaikinti Ukrainos kariuomenės infrastruktūros. Vėliau – praėjusiųjų metų pabaigoje – šalies energetikos infrastruktūros, nors ir buvo sakoma, kad Ukrainos energetika po antpuolių dešimtimis raketų buvo „prie ribos“. Tačiau štai atakos prieš taikius gyventojus, regis, tampa efektyvios.
Raketų teroras leidžia rusams tikėtis, kad po kurio laiko, pavargę nuo baimės, artimųjų netekčių, ukrainiečiai gali imti spausti savo valdžią kaip nors siekti taikos derybų ar bent paliaubų.
Kol kas į tai nepanašu. Tačiau nežinia, kaip bus po kelių mėnesių, jeigu per tą laiką raketų atakos prieš civilius Kremliaus bus vykdomos metodiškai nuosekliai. Vien X-22 Sovietų Sąjungoje buvo pagaminta daugiau nei tūkstantis. Tačiau tai ne vienintelis ginklas, nuo kurio šio karo metu žūsta taikūs ukrainiečiai.
Kontrargumentų prieš raketų atakas ukrainiečiai kol kas neturi. Vakarų šalių dabar tiekiama priešlėktuvinės gynybos įranga daugiausia yra skirta kovoti prieš aviaciją ir sparnuotąsias ikigarsines raketas. Reikšmingiausias X-22 pranašumas prieš Ukrainos turimą ginkluotę yra greitis, viršijantis garsą 3–6 kartus.
Tikėtis, kad JAV Ukrainai perduotų šiuo metu efektyviausią pasaulyje priešraketinį ginklą – sistemą „Aegis“ – yra naivoka. Viena vertus dėl jos slaptumo, kita vertus – dėl dar ne iki galo užbaigtos jos bandymų programos. Todėl, jeigu atsigręžtume atgal ir įvertintume Vakarų paramos Ukrainai patirtį, galėtume sakyti, kad „Aegis“ į Ukrainą galėtų atkeliauti gerokai po to, kada jos kariuomenė bus apginkluota vien vakarietiška artilerija, tankais bei šarvuotomis mašinomis, taip pat didžiąją dalį jos karo aviacijos sudarytų vakarietiški lėktuvų modeliai.
Padėtis – be išeities?
Vakarams, ko gero, vertėtų darsyk įsigilinti, ką pernai sakė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas: jo šaliai reikėtų tiesiog turėti tokių ginklų, kad Maskva žinotų – dėl karinio teroro prieš civilius vieną gražią dieną rimto atsako teoriškai gali sulaukti bet kuris Rusijos europinės dalies miestas. Tai nereiškia, kad gavusi tokių ginklų Ukraina tuojau imtų juos naudoti. Tačiau Maskvai būtų sveika vien žinoti, kad tokios ginkluotės Ukrainoje tiesiog yra.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“