Likviduoti pieno ūkius – lengviausia

Justinas ADOMAITIS

Parduotuvėse pieno kainos auga, motyvuojant pabrangusia žaliava, tačiau ūkininkai šaukia patiriantys didžiulis nuostolius ir likviduoja ūkius. Prisideda ir Briuselio bei Vilniaus politikų užmačios vardan švarios gamtos, rekreacinių pelkių ir meldinės nendrinukės išvalyti Lietuvą nuo ūkininkų. Ne tik miestą palikusiems kaimo naujakuriams, bet ir po ūkius kursuojantiems valdžios kontrolieriams užkliūva melžiamų karvių garsai, tvartų kvapai. Taip svarsto pieno ūkių atsisakę arba nūnai juos likviduojantys rajono ūkininkai Jonas Padelskas, Kęstutis Lapinskas ir Jonas Kazlauskas drauge su juos aplankiusiais Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentu Jonu Vilioniu ir direktoriumi Eimantu Bičiumi.

Pieno ūkis – verslas ar bausmė

Fermos tuoj bus tuščios.

„Tikrintojai ūkininkus dresuoja kaip augintinius“, – nevyniodami žodžių į vatą kalba buvusių pieno ūkių šeimininkai. Parduotuvėje pieno litras kainuoja 1,86 Eur, nedidelio ūkio šeimininkui pieno perdirbėjas už tokį patį kiekį moka 0,23 Eur.
Ūkininkai ir jų išlaikomas kaimas stumiamas iš žemės ūkio veiklos, gausinant pašalpų gavėjų ir valgytojų gretas.
„Pieno ūkį tvėriau kaip kaimo verslą, – pasakoja ūkininkas J. Padelskas, – su žmona Indre skaičiavome gamybos kaštus, žiūrėjome, kad investicijos atsipirktų. Mūsų laimė, kad ūkio plėtrai nesinaudojome valstybės ir ES paramomis, nes būtume supančioti įsipareigojimų, o nuo tikrintojų durys neužsidarytų“.

Jono Padelsko ūkio karvės tvarte – tik laikinos viešnios.

Nuo 2011 m. ūkininkaujantis J. Padelskas paskutiniuoju metu laikė 170 galvijų, iš jų 107 melžiamas karves. Pašarus, agrarines paslaugas pirko. Tvartus nuomavo iš Šilavoto žemės ūkio bendrovės. Beje, pastaroji prieš tai fermas renovavo, pasinaudojusi ES ir valstybės parama. Tikrintojai, matyt, buvo įsitikinę, jog bendrovė gyvuos, nelikviduos pieno ūkio, neišparduos 800 karvių bandos.
„Valdžioje neturime suinteresuotų nacionalinio pieno gamybos sektoriaus išlikimu, – sako likviduojamus šalies pieno ūkius lankantis LPGA prezidentas J. Vilionis, – tarp ES šalių gauname mažiausias tiesiogines išmokas, Bendroji žemės ūkio politika nepalanki gyvulininkystės ūkiams vystyti. Proteguojamas Žaliasis kursas skatina atsisakyti gamybos, melioracijos griovius, upelius užversti kelmais ir akmenimis, dirbamos žemės plotus paversti šlapynėmis ir šabakštynais. Lietuvoje milijonai skiriami pelkėms, meldinėms nendrinukėms saugoti, o pieno gamyba skamba kaip prakeiksmas“.

Ūkininkai skaičiuoja
Fermoje prie sodrų pašarą šlamščiančių karvių, iš anksto žinant tolesnį jų likimą, plieskiasi diskusija. Ūkininkas J. Padelskas ir ūkio dokumentaciją tvarkanti jo žmona

Saitinis laikymas karvei suteikia galimybę turėti ragus.

Indrė seka agrarinės strategijos kryptis ir posūkius, nes verslas yra jautrus politiniams pasikeitimams, kurių žemdirbys negali nei paveikti, nei jų išvengti. „Viešojoje erdvėje iš asociacijos vado beveik kasdien girdime, jog per du dešimtmečius iš daugiau nei 200 tūkst. pieno ūkių šalyje liko tik 14 tūkstančių, – įsiterpia ūkio šeimininkė Indrė, – bet juk už tokių praradimų – žmonių likimai“.
Pasak ūkininko J. Padelsko ir LPGA prezidento J. Vilionio, į Lietuvos pieno sektorių investuota milijardai eurų, o dabar ne tik šalyje, bet ir visoje Europoje mažėja pieno ūkių, mažėja karvių, nes šis agrarinis verslas negali išgyventi dėl egzistuojančios kainų politikos. Pieno gamybos kaštai auga, gyvulininkystės sektoriui keliami nauji gamtosauginiai reikalavimai, kuriamos ekoschemos, kurios grindžia ateinančio dešimtmečio perspektyvą – ne tik Lietuvai nebereikia savo žemės ūkio. Neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė, jog iki 2032 m. ES šalyse pieno ūkių mažės po 1,1 proc. kasmet. „Ar atsikąsime švarios gamtos, kai iš pieno produktų eksportuotojos ES taps jų importuotoja“, – retoriškai klausia ūkininkas J. Padelskas.

Atsisakę pieno ūkio, Indrė ir Jonas Padelskai imsis verslo mieste.

„Praėjusiais metais mūsų šalyje likviduota daugiau nei 5 tūkst. pieno ūkių, – sako J. Vilionis, – ir priežasčių tokiai situacijai nereikia toli ieškoti. Vokiečių agrarinės ekonomikos ekspertai paskaičiavo, jog nedidelio lietuvių ūkio pieno gamybos kaštai siekia 0,59 Eur/kg, stambaus – 0,40 Eur, o žaliavos supirkimo kaina svyruoja nuo 0,23 iki 0,42 Eur/kg. Kuris verslas galėtų egzistuoti tokiomis sąlygomis“?

Investicijos neatsiperka
„Lietuvos pieno ūkiams keliami nauji gamtosauginiai ir gyvūnų gerovės reikalavimai, – kalba ūkininkas J. Padelskas, – nuosavo ūkio fermoje atsisakyti saitinio galvijų laikymo, kaip to reikalauja ES, būtų sudėtinga ir brangu. Iš esmės visą fermą reikėtų pertvarkyti, įrengti naujas karvių guoliavietes, naują melžimo, šėrimo, mėšlo šalinimo įrangą. Tam prireiktų ne vieno milijono eurų, o finansinės paramos galimybės orientuojamos į nedidelius ūkius, trumpąsias maisto grandines nuo lauko iki stalo“.
Pasak J. Padelsko, bet kokias fermų statybas ar renovacijas, ypač pasinaudojus valstybės parama, lydi neįsivaizduojami biurokratiniai reikalavimai. Leidimų, derinimų ir kitų dokumentų tvarkymas užtrunka kelerius metus, per tą laiką pabrangsta statybinės medžiagos, darbo jėga, kas vėliau ūkininkui išvirsta į neįsivaizduojamus nuostolius. Skaičiuoti gebantys jauni ūkininkai neketina kurti pieno ūkių, taip pat atsisako juos perimti iš tėvų. Nacionalinis pieno ūkis greitai taps vakarykšte diena.
„Lietuvoje populiarėja japonų, kinų virtuvės, jaunimas renkasi egzotinių kraštų patiekalus, – pastebi maitinimo verslui neabejingas J. Padelskas, – lietuviška kiauliena tapusi deficitu, sveikatos specialistai nerekomenduoja vartoti pieno produktų. Kaip Biblijoje aprašytiems atsiskyrėliams teks valgyti svirplius“?

Prie uždarytos fermos durų: Indrė ir Jonas Padelskai, LPGA direktorius Eimantas Bičius ir LPGA prezidentas Jonas Vilionis.

Prieniškis ūkininkas J. Padelskas prisipažįsta, jog versdamasis pieno gamybos ūkiu neatsisakė ir papildomos apmokamos veiklos, kuri iš dalies padengdavo ūkininkavimo praradimus. Ypač vargino pieno gamybos ūkio dokumentacija, nesibaigiantys skaičiavimai, ŽŪM agentūrų reikalaujamos ataskaitos dėl ataskaitų. Laiką tekdavo skolintis iš nakčiai skirto poilsio. „Atvažiuoja tikrintojas iš Aplinkos apsaugos agentūros ir reikalauja kuo skubiau jam pateikti tam tikrus dokumentus, –pasakoja J. Padelskas, – aš jam sakau, kad ministerijai jau pateikiau ataskaitą, galiu paskambinti, patvirtins. Tik po intensyvaus ginčo, supratęs, kad nieko nepeš, tikrintojas sėdo į automobilį. Ir tokių vadinamų svečių ūkininko kieme netrūksta“.
Nutaręs likviduoti ūkį, J. Padelskas labai greitai sulaukė galvijų pirkėjų. Pastarieji gudravo už produktyvias pieno veislės karves siūlydami apgailėtiną kainą. Nemiegojo ir kaimynai lenkai. Su jais pavyko suderėti palankią kainą, vidutiniškai po 1,1 tūkst. Eur už galviją.

Kainų suktybės
„Dešimtmečius ūkininkas apgaudinėjamas dėl pieno supirkimo kainų, – kalba J. Padelskas, – valdžia priimtomis taisyklėmis privertė pieno perdirbėjus su ūkininkais sudaryti pieno pardavimo-supirkimo sutartis. Pieninių savininkai politikus ir ūkininkus pergudravo: į sutartis įrašė kainą ir kainos priedus. Kaina keičiama laikantis oficialių taisyklių, o priedai – savo nuožiūra. Pavyzdžiui, praėjusių metų gruodį pieno gamintojai už pieno kilogramą gavo vidutiniškai 0,33 Eur, sausį – 0,30 Eur, vasarį žada 0,26 Eur. Kodėl visi pieno supirkėjai lyg susitarę moka beveik vienodą kainą – valstybės paslaptis. O prekybininkas net nesivargina aiškinti, kodėl pieno kainos išklotinėje jo dalis didžiausia“.
Ūkininkas J. Padelskas skaičiuoja, kiek per ūkininkavimo metus investavo į pieno ūkį, kiek sukūrė darbo vietų mieste. Negi valstybė nesuvokia paprastos tiesos – žmogaus sukurtas verslas atsilygina jai socialiniu tvarumu, pajamomis į šalies biudžetą. Panašios nuomonės laikosi ir K. Lapinskas bei J. Kazlauskas. Pirmasis, atsisakęs pieno ūkio, imsis mėsinės gyvulininkystės, antrasis apskritai mes verslą ir turimą žemę nuomos.
„Esu kviečiamas į daugelį rajonų pas ūkininkus, kurie nutarę atsisakyti pieno gamybos, – kalba LPGA vadovas J. Vilionis, – tariamės, ieškome išeičių, kompromisų, tačiau dažniausiai žmonės renkasi liūdniausią variantą – išparduoti galvijus“.
„Ir reikia skubėti, nes tuoj pasipils ūkių likvidavimo vajus, o atsiradusi konkurencija numuš kainas“, – atitaria prieniškis ūkininkas J. Padelskas.
Autoriaus nuotraukos

Rubrikoje Žemės ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *