Justinas ADOMAITIS
Viešojoje erdvėje daugėja pastebėjimų, jog žiniasklaida iš informacijos skleidėjos tampanti nuomonės formuotoja. Kaip naujienų sraute atsirinkti tikrą žodį, skleidžiantį etinį naratyvą, dorą, atsakingą, vilties kupiną intenciją? Apie tai kalbėta sausio 14 d. Kaune, istorinėje Lietuvos Prezidentūroje vykusiose iškilmėse, kur žurnalistei ir knygų redaktorei Reginai Pupalaigytei įteikta Lietuvos žurnalistų draugijos (LŽD) skiriama Stasio Lozoraičio premija „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.
R. Pupalaigytė tapo 24-ąja šios premijos laureate, kuri jai skirta už viso gyvenimo profesionalią, vertybėmis grįstą žurnalistinę veiklą.
Renginio pradžioje tylos minute buvo pagerbtas sausio 13 d. mirusios LŽD narės, ilgametės buvusio Kauno rajono dienraščio „Tėviškės žinios“ redaktorės Nijolės Grinevičiūtės (1954–2023) atminimas.
Kelyje į viltį
„Mes nuolatos esame kelyje į vilties Lietuvą“, – pradėdama iškilmes sakė LŽD Centro valdybos pirmininkė Skirmantė Javaitytė. Premijos mecenatas, politikas ir ūkininkas Kazys Starkevičius akcentavo, jog šiandien yra ypač aktualus prieš pirmuosius Prezidento rinkimus 1993 m. S. Lozoraičio iškeltas kvietimas tautai – „Už taiką, santarvę, už bendrą darbą“. Pasak K. Starkevičiaus, žurnalistai kovoje už laisvę ir tiesą visuomet buvo pirmose fronto linijose. Vertybėmis grįstos žiniasklaidos svarba atsiskleidė vykstant karui Ukrainoje.

LŽD valdybos narys ir diakonas Darius Chmieliauskas pristatė naujausią Reginos Pupalaigytės redaguotą knygą apie legendinį Lietuvos diplomatą Kazį Lozoraitį.
Lakoniškame laureatės pristatyme rašoma, jog R. Pupalaigytė gimė 1948 m. Kaišiadorių r., baigė Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą, Vilniaus universitete – žurnalistiką. Nuo 1976 m. dirbo „Kauno tiesoje“ (dabar „Kauno diena“), 1990–1994 m. ėjusiame laikraštyje „Kauno laikas“. R. Pupalaigytė publikavo straipsnius dienraščiuose „Lietuvos aidas“, „Vakarų ekspresas“, savaitraštyje „XXI amžius“, „Lietuvos rytas“, 16 metų dirbo žurnale „Caritas“ (dabar „Artuma“) atsakingąja sekretore ir vyr. redaktorės pavaduotoja. Šiuo metu laureatė dirba kalbos redaktore, suredagavusi daugiau nei 500 knygų.
„Visą gyvenimą man sekėsi sutikti daug gerų ir gera linkinčių žmonių, – kalbėjo laureatė R. Pupalaigytė, – tuometės mokyklos darbinis auklėjimas praplėtė akiratį. Po praktikos darbų Kauno mėsos kombinate gavau dešrų rišėjos pažymėjimą, vėliau prisidėjo siaurajuosčio kino operatoriaus, ryšių monterio įgūdžiai. Gyvenime pravertė, nes redakcijose buvo juodo darbo laikotarpis. Kompiuterių tada neturėjome“.

Pirmoji Stasio Lozoraičio premijos laureatė – legendinės TV laidos „Mūsų miesteliai“ kūrėja Nijolė Baužytė.
Kaip pasakojo R. Pupalaigytė, jai laikraščių leidyboje teko dirbti su devyniais redaktoriais, iš kurių šviesiausi prisiminimai apie Teklę Mačiulienę ir Vandą Ibianską. Laureatės teigimu, istorinių virsmų laikotarpiu žurnalistai vienijosi, telkėsi, kūrybine mintimi motyvavo skaitytojus.
Naujos užduotys
„Sovietų valdžia padarė mane žurnalistu, o vėliau ir premijavo nelaisvės metais lageryje“, – sveikindamas laureatę ir savo atsiminimų knygos redaktorę R. Pupalaigytę kalbėjo 22–asis S. Lozoraičio premijos laureatas kardinolas Sigitas Tamkevičius, nuo 1972 m. iki Atgimimo redagavęs pogrindinę „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“.
LŽD valdybos narys ir diakonas Darius Chmieliauskas, pristatydamas R. Pupalaigytės redaguotą knygą apie Lietuvos diplomatijos legendą Kazį Lozoraitį, pastebėjo, jog pastarasis liko brolio Stasio šešėlyje. „Galbūt ateityje reikėtų įsteigti Kazio Lozoraičio premiją, skirtą skatinti jaunuosius žurnalistus, kūrybinį jaunimą“, – siūlė D. Chmieliauskas.
Prisiminimais apie žurnalistų ir politikų santykius istorinio virsmo laikotarpiu dalijosi buvusi „Kauno tiesos“ redaktorė T. Mačiulienė, pirmosios Kauno miesto tarybos deputatas Kęstutis Ignatavičius, žurnalistė Virginija Skučaitė.
„Pasą esu gavusi dešimčiai metų, asmens tapatybės kortelę – trisdešimčiai metų, – šmaikštavo S. Lozoraičio premijos laureatė R. Pupalaigytė, – laikas būtų rašyti atsiminimus, bet darbais esu užsivertusi, redaguoju žinomų autorių knygas, puoselėju gyvąją kalbą“.
Premija, pavadinta „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“, įsteigta 1998 m. tuometinės LŽD Centro valdybos pirmininkės Romos Grinbergienės iniciatyva, siekiant pagerbti diplomato ir politiko S. Lozoraičio atminimą.
Nuo 1998 m. šia premija yra apdovanoti šie laureatai: Nijolė Baužytė, Vaidotas Žukas, Kazys Požėra, Leonas Peleckis-Kaktavičius, Viktoras Alekna, Roma Grinbergienė, Julius Sasnauskas, kun. Vaclovas Aliulis, Antanas Seikalis, Andrius Navickas, Edmundas Simanaitis, Vitalijus Karakorskis, Domantas Vildžiūnas, Zenonas Mikalauskas, Marytė Kontrimaitė, Kastantas Lukėnas, Arnoldas Aleksandravičius, Liudvika Pociūnienė, Liudas Mažylis, Marija Šaknienė, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Gražina Viktorija Petrošienė, Juozas Vercinkevičius, R. Pupalaigytė. Premijos dydis – tūkstantis eurų. Ilgametis šios premijos mecenatas – ūkininkas, buvęs žemės ūkio ministras, Seimo narys K. Starkevičius ir jo šeima.
Autoriaus nuotraukos








Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).