Nepamirškime – linkėjimai kryptį nurodo

Laiškai iš Nemuno krantinės

Audronės Šidiškienės nuotrauka

Nutilo, užgeso lauktosios didžiosios, gražiosios metų šventės – puošėmės joms kaip išmanydami ir išgalėdami. Pasidžiaugėme. Daug ir visko prilinkėjome vieni kitiems. O ar susimąstome, kad linkėjimas kryptį nurodo – kur link turėtume eiti. Kokia tiksli ir taikli mūsų kalba. Kaip aiškiai ji byloja, kad neišsipildys linkėjimai, jei stovėsime vietoje, jei nekrutėsime kiekvienas pagal savo jėgas, sugebėjimus ir galimybes. Nebus nei sveikatos, nei dvasios pilnatvės, nei geresnio gyvenimo, nei pabrangusios šviesos – tamsiausiomis gruodžio dienomis dažnai jos linkėjome. Ir ta sunkiai pagaunama laimės akimirka ne tada, kai jos lauki, atsėlina, o visai netikėtai švysteli, kai apie ją negalvoji – kai darai daugiau nei tau priklauso, kai su savo tikėjimu ir viltimis dažnam net naivus ir juokingas atrodai, nes nusiplūkęs, o tavo įveiktos kliūtys kitiems tik šypsnį kelia. Tada ir pajunti: išsipildė linkėjimas laimės.
Stovime prie naujo savo laiko slenksčio, prieš akis – dar vieneri metai ėjimo ten, kur ne taip seniai linkėjome ir sau, ir vieni kitiems. Pamojuokime drąsiai, ryžtingai ir atkakliai žengiančiam, stabtelėkime ties pavargusiu ir atsilikusiu – gal kitų linkėjimų jis jau ir nesulauks. Šventės savo gražųjį darbą atliko, kryptį, kur link judėti, nurodė, todėl telieka ištarti: laimingo kelio!
Genovaitė