„…dėkoju Dievui už gyvenimą ir man siųstus žmones“

Gruodžio 13-ąją Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo parapijos katechetė ir Jiezno gimnazijos tikybos mokytoja Irena SKULSČIENĖ minėjo jubiliejinį gimtadienį. Šia gražia proga gruodžio 10-osios vakarą sekmadienio išvakarių šventose Mišiose buvo dėkojama Dievui už Irenos nueitą kelią, ypač, kaip kalbėjo Jiezno parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras Rolandas Bičkauskas, už ištikimą, kantrią, ilgą ir nepertraukiamą tarnystę parapijoje.
Po šv. Mišių besiruošiantys Pirmajai komunijai vaikai ir jų tėveliai bei parapijos Pastoracinės tarybos nariai Irenai dovanojo gėlių, tarė daug šiltų žodžių, o klebonas įteikė popiežiaus Pranciškaus palaiminimą. Jame italų kalba parašyta: „Jo šventenybė Pranciškus nuoširdžiai suteikia Apaštališką palaiminimą IRENAI SKULSČIENEI 60-mečio proga, taip pat jos šeimos nariams ir žmonėms, kurie dėkodami Viešpačiui už palankų įvykį ir už gyvenimą džiuginančias dovanas linki sveikatos, dvasios ramybės ir visa ko geriausia“.
Kiek nurimus jauduliui dėl tokio netikėto, bet labai ypatingo sveikinimo ir didžiųjų metų švenčių šurmuliui, Irena Skulsčienė sutiko pasidalinti mintimis ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.
– Tad koks buvo tas kelias, atvedęs Jus į mokyklą, ir kaip tapote tikybos mokytoja?
– Gimiau ir augau Jiezno parapijoje, Pelekonių kaime. Gal nuo penkerių metų atsimenu sekmadienines keliones autobusu į Jiezną. Nuo autobusų stoties įsitvėrusi į mamos ranką eidavau į bažnyčią. Šv. Mišios nelabai prailgdavo, nes akis ganydavau po bažnyčios skliautuose esančius paveikslus, gėrėdavausi angeliukais … Mišias aukodavo labai gražus kunigas – Vytautas Sidaras. Vėliau jį pakeitė Bronius Bulika, iš kurio rankų priėmiau Pirmąją Šv. komuniją.
Besimokant Jiezno vidurinės mokyklos 10 klasėje teko ir bažnyčios chore pagiedoti. Neilgai, nes labai greitai turėjau aiškintis direktoriui, klausytis gąsdinimų…
Baigusi Lietuvos žemės ūkio akademiją, dirbau Kaišiadorių rajone. Ten ištekėjau, susilaukiau dviejų vaikučių. Kelerius metus gyvenome Ukmergės rajone, vėliau sugrįžome į mano gimtąjį kaimą. Čia gimė mūsų jaunėlė. Vyro giminėje daug Dievą tikinčių. Vieną vasarą atvykusi vyro pusseserė Gintarė, pamačiusi mus vidurnaktį besimeldžiančius, pasiūlė man stoti į neakivaizdinę Kauno Katechetikos mokyklą, kuri ruošė ir tikybos mokytojus. 2005-aisiais baigiau ir Religijos Studijų kolegiją. Studijuoti buvo labai įdomu, mokiausiu tų dalykų, kurie man iš tikrųjų rūpėjo: moralinė teologija, pedagogika, filosofija…
2000 metais netekau savo vyro Kęstučio, bet atradau naują gyvenimo kelią: pradėjau dirbti tikybos mokytoja dabartinėje Jiezno gimnazijoje (Šią mokyklą baigiau 1980 metais).
– Ar sunku būti tikybos mokytoja?
– Tai labai didelis įpareigojimas. Dauguma kompetencijų nesiskiria nuo kitų dalykų mokytojų, tačiau tikybos mokytojas turi ne tik mokyti, bet ir nepriekaištingai liudyti tikėjimą savo asmeniniu gyvenimu, jis privalo gauti kanoninį savo vyskupijos vyskupo siuntimą, parapijos klebono rekomendaciją. Tikybos dalyko pasiekimai nevertinami pažymiu. Labai svarbu pažadinti mokinio norą pažinti save ir savo Kūrėją, tą, kuris davė jam gyvenimą, kuris turi kiekvienam iš mūsų ateities planą. Tik bendraudamas su Viešpačiu gali atrasti pašaukimą.
Retas pradinukas, atėjęs į tikybos pamokas, moka persižegnoti, yra buvęs Bažnyčioje ir matęs besimeldžiančius savo tėvelius. Svarbiausia įgyti tokių vaikų pasitikėjimą, užmegzti šiltus santykius ir tik tada kalbėti apie Dievą, maldą, tikėjimą. Bendravimas su vaikų tėvais dažnesnis katechizavimo metu, kai vaikai ruošiasi atgailos ir eucharistijos sakramentams. Ne dažnai sulaukiame norimo rezultato, nes Bažnyčia siekia paruošti naują gyvai tikintį bendruomenės narį, o tėveliai dažniausia nori greito ,,susitvarkymo“ ir po Pirmos komunijos šventės sustabdo savo ir vaikų krikščionišką veiklą. Tuomet atiduodi problemą į Dievo rankas.
Esu dėkinga a.a savo Tėveliams, parapijos Klebonui už palaikymą, supratimą, iniciatyvas, Bažnyčios choro giesmininkams, ,,Motinos maldoje“ grupelės narėms, ,,Jauniesiems misionieriams“, Jiezno gimnazijos bendruomenei ir administracijai, savo mylimiems vaikams. Tik padedant šiems žmonėms galiu dirbti, nugalėti sunkumus. Sulaukusi Popiežiaus palaiminimo, dėkoju Dievui už gyvenimą ir man siųstus žmones.
– Ačiū už pasidalintas mintis. Sėkmės Jūsų prasminguose darbuose.
Ramutė Šimukauskaitė