2022-ieji – Lietuvos Jaunimo metai: kokie jie buvo?

Man ne visvien…

2022-aisiais metais Lietuvoje minėjome daug atmintinų datų, tarp jų – ir Lietuvos Jaunimo metus. Metų pabaiga – tai pats geriausias laikas apžvelgti visų metų darbą, pasiekimus, išsikelti naujus tikslus, tad apie tai, dar besibaigiant Jaunimo metams, kalbėjomės su Jaunimo reikalų agentūros (JRA) direktoriumi Jonu Laniausku.

Jaunimo reikalų agentūros direktorius Jonas Laniauskas.

– Pernai per Lietuvą sklido žinia, jog 2022-ieji – tai Lietuvos ir Europos jaunimo metai: kodėl tai svarbu ir kokią misiją jie nešė?
– Mums labai pasisekė, kad šios dvi progos sutapo vienais metais. Jeigu ieškotume bendrų taškų, tai tikriausiai būtų tai, jog dėl įvairių priežasčių po COVID-19 pandemijos kone labiausiai nukentėjo jaunas žmogus, tad ir vienas iš tikslų šiais metais buvo jaunimo įgalinimas. Bandėme vėl grąžinti jaunimą į realų gyvenimą iš virtualaus formato: grąžinti į darbo rinką, organizacijas, į jaunimo centrus bei įtraukti jaunuolius į pilietinį gyvenimą. Pandemija tikrai turėjo įtakos jaunuolių aktyviam dalyvavimui, ypač kai kalbame apie visuomeninę veiklą, jaunimo organizacijas, centrus.
– Kokius užmojus šia proga kėlė Jaunimo reikalų agentūra?
– Pagrindinis Jaunimo metų tikslas – jaunimo įgalinimas. Jo buvo siekiama, įgyvendinant 4 pagrindinius uždavinius: pasiekti jaunus žmones, kurie anksčiau nebuvo pasiekti, ir informuoti juos apie galimybes nacionaliniu ir ES lygmeniu, pastebėti ir dalytis gerąja praktika ES jaunimo politikos ir ES programų įgyvendinimo srityje, skatinti jaunimo organizacijų ir jaunimo aktyvumą, plėtoti jaunimo ir sprendimų priėmėjų dialogą temomis, kurios liečia jaunimą. Taip pat norėjome paminėti Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos 30 metų ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos 50 metų jubiliejines sukaktis, nes šios organizacijos stipriai prisideda prie Lietuvos jaunimo politikos įgyvendinimo.
– Taigi ką pavyko nuveikti per 2022 metus?
– Nors „viščiukus“ dar tik skaičiuosime , šiuo metu išskirčiau kelis pagrindinius aspektus, ką pajautėme, minėdami Jaunimo metus.
Visų pirma, atradome tokį naują reiškinį, kaip jaunimo bendruomenės (neorganizuotų jaunų žmonių, turinčių savo interesus, grupės). Pastebėjome, kad jauniems žmonėms dalyvauti tokiuose formatuose yra labai „faina“, nes tokiu būdu jauni žmones randa bendraminčių, draugų, su kuriais gali siekti bendrų tikslų, o dalyvavimas tokioje veikloje jaunam žmogui yra žymiai paprastesnis, nes jis nereikalauja ilgesnių įsipareigojimų.
Mums, kaip jaunimo politikos įgyvendintojams, šitas aspektas yra labai svarbus, nes mes visada žiūrime, kaip įtraukti jauną žmogų į pilietinį, visuomeninį gyvenimą, savanorystę ir tai yra didžiulis iššūkis ir siekiamybė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Mes matome, kad Lietuvoje yra aktyvių jaunų žmonių, bet jie nesinaudoja tradicinėmis formomis, o jaunimo bendruomenės yra ta netradicinė forma, kurią reikia stiprinti.
2022-aisiais po Lietuvos regionus keliavome su „Keliaujančių Jaunimo metų“ renginiais, aplankėme 11 miestų ir miestelių. Turėjome ir teisėkūrinių iniciatyvų, pavyzdžiui, leisti didinti jaunimo amžiaus cenzą iki 35-erių metų. Labai džiaugiamės ir tuo, jog kai kurios savivaldybės, pasinaudodamos Jaunimo metais, sustiprino jaunimo politiką.
Dar paminėčiau naujai įkurtas pilietines erdves, kuriose struktūruotai geriname

Akimirka iš Jaunimo metų ambasadorių mokymų, kuriuose dalyvavo ir Prienų rajono atstovai Skaistė Radžiūnaitė ir Karolis Pūkas.

kompetencijas tokiose srityse, kaip: kūrybiškumas, verslumas, pilietiškumas, žaliasis kursas, lyderystė. Čia mes skyrėme dėmesį ne tik mažiau galimybių turinčiam jaunimui, bet ir jaunam žmogui, kuris nėra šitoje grupėje, ir suteikėme galimybes neformalioms grupėms naudotis tam tikromis patalpomis, pagalba ir gerinti savo kompetencijas.
– Į 2022-uosius metus Jaunimo reikalų agentūra žengė su Jaunimo pilietinio dalyvavimo tyrimo rezultatais, kurie atskleidė gana liūdną statistiką, jog daugiau nei pusė Lietuvos jaunuolių nedalyvauja pilietinėje veikloje. Kokias dar problemas išryškino Jaunimo metai?
– Mano nuomone, Jaunimo metai kaip tik išryškino tai, kad alternatyvūs įtraukimo būdai veikia. Jaunimo politikos tikslas iš esmės yra integruoti jauną žmogų į tris sritis: švietimą, darbo rinką ir pilietinį gyvenimą. Jeigu pasižiūrėtume statistinius duomenis, mes matome, kad jaunimo užimtumo lygis 20–24 m. amžiaus grupėje 2021-aisiais siekė 52,7 proc., o 25–29 m. – 82,3 proc. 2021 metais 20–24 m. jaunimo, įgijusio vidutinį ar aukštesnį išsilavinimą, turime 91,8 proc. Tas pats tyrimas, kurį jūs minite, atskleidė, kad 25–29 metų jaunuoliai labai dažnai arba visada dalyvauja rinkimų balsavime.
Tie procentai jaunimo srityje yra panašūs į visos visuomenės tendencijas. Ką tas tyrimas iš tikrųjų parodė, kad struktūruotoje veikloje jauni žmonės mažiau dalyvauja. Per šiuos Jaunimo metus išmokome, kad yra alternatyvus būdai, pavyzdžiui, dalyvaujamasis biudžetas mokykloje gali sustiprinti neformalių jaunimo bendruomenių galimybę įsiveiklinti ir juos motyvuoti veikti, nes tai yra paprasta, greitai matomas rezultatas. Gyvenimas pasikeitė, ir jauniems žmonėms yra įdomu tai, kas yra įdomu. Nieko čia nebepakeisi, o kas jiems įdomu – tą parodo tyrimai.
– Tuomet apsuksiu klausimą iš kitos pusės: kokias teigiamas tendencijas atskleidė Jaunimo metai?
– Mano nuomone, Lietuvoje turime daug jaunų, brandžių, išsilavinusių, modernių pažiūrų žmonių, kurie tikrai labai pozityviai žiūri į pilietinį gyvenimą ir jame aktyviai dalyvauja.
Karas Ukrainoje ir pandemija parodė tai, kad dauguma jaunų žmonių žino pilietinės visuomenės veikimo principus. Savanorystė pandemijos metu atskleidė, kad žmonės žino ir, kai atsiranda reali grėsmė, jie tikrai naudojasi savo pilietinėm galiom. Žinoma, gaila, kad žmonės tai parodo tik tokiose sudėtingose situacijose. Kita vertus, džiugu, kad piliečiai savo galimybes išnaudoja tada, kai to valstybei labiausiai reikia.
– Jūsų, kaip jaunimui atstovaujančios įstaigos vadovo, nuomone, kokia apskritai yra jaunimo politikos įgyvendinimo situacija Lietuvoje: kur mums dar reikėtų padirbėti?
– Jaunimo įtraukimas, dalyvavimas įvairiuose procesuose. Čia yra vienas labai aiškus tikslas, kurį gvildename. Kitas tikslas – jaunų žmonių psichinė sveikata. Matome, kad po COVID’o situacija pablogėjo. Kalbant apie sveikatą, lytiškumo ugdymas – tai dar viena svarbi ir jautri tema, bet mes turime išmokti atvirai kalbėti apie tokius dalykus, kad sumažintume užkrečiamųjų ligų, neplanuotų nėštumų skaičius.
Dar vienas prioritetas – karjeros ugdymo sistemos tobulinimas. Taip pat darbas su jaunimu, nes tos galimybės, kurias siūlo Jaunimo centrai, yra labai svarbios. Ir kuo daugiau jaunų žmonių jos pasieks, tuo daugiau naudų jie gaus.
Kur dar reikia pasistengti? Tai stiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose. Čia yra didžiulis iššūkis. Mes labai aiškiai matome, kad tam tikruose regionuose nėra nevyriausybinių organizacijų, nors nacionaliniu lygiu jų turime labai stiprių.
– O kur mums sekasi? Kuriose srityse jau esame nemažai padirbėję ir, kaip sakoma, užsidėję varnelę?
– Vienareikšmiškai jau esame sukūrę sistemą, įtraukiančią aktyvų jaunimą į sprendimų priėmimo procesą. Labai džiugu, kad jauni žmonės turi galią ateiti į Jaunimo reikalų agentūrą, ministeriją, pasakyti savo poreikius ir per tam tikras struktūras sprendimų priėmime būti partneriu. Čia yra didelis pasiekimas, kuriuo tikrai ne visos šalys gali pasigirti.
Labai svarbu ir tai, kad Lietuvoje mes turime darbą su jaunimu, kaip sistemą, turime žmones, kurie gali ir sugeba dirbti su jaunais žmonėmis ir šita sistema veikia.
Taip pat mes tikrai esame pajudėję į priekį su individualizuotom paslaugom jaunimui. Kai iškyla koks nors poreikis, mes bandome jį atliepti, ypač kalbant apie niekur nedirbantį ir nesimokantį jaunimą. Pavyzdžiui, jaunas žmogus, išėjęs iš įkalinimo įstaigos, nebūna „pamestas“: jam siūlomos įvairios paslaugos, bandoma su juo dirbti.
Dar vienas pasiekimas – Jaunimo savanoriška tarnyba. Nors iš pradžių dauguma jaunuolių savanoriauti ateina dėl papildomų stojamųjų balų, vėliau jie supranta, kad savanorystė yra svarbi dėl kitokių patirčių.
Apskritai Jaunimo politika tapo matomesnė, jaunimo politikos atstovai tikrai yra matomesni kitose sistemose. Palyginus, kas buvo prieš 10 metų ir dabar, tas matomumas tikrai padidėjo.
– Tikriausiai visi viliasi, jog, pasibaigus Jaunimo metams, dėmesys jauniesiems piliečiams nesumažės. Galbūt jau turite ir netolimos ateities planų, kaip bus atliepiami jaunimo poreikiai, problemos?
– Veiklų numatyta daug, tačiau jei pabandyti trumpai atsakyti, tai mes tikrai tęsime keliaujančios jaunimo politikos koncepciją važiuosime į savivaldybes, kad būtų užtikrinamos „tinklinimosi“ veiklos tarp organizacijų ir apskrityse. Užtikrinsime pilietinių erdvių kūrimąsi Lietuvoje, nes tai yra svarbus jaunų žmonių kompetencijų ugdymo įrankis.
Skatinsime jaunimo bendruomenių ir tinklų kūrimąsi, kursime Jaunimo politikos ambasadorių tinklą. Siekiant, kaip sakoma, „pasimatuoti temperatūrą“, darysime problematikos tyrimą, pažiūrėsime, kurioje stadijoje esame. Be viso to, planuojame kurti profesionalių ekspertų tinklą regionuose, kurie konsultuotų, pavyzdžiui, tarptautinių mobilumo programų, jaunimo politikos rėmuose.
– Jūsų palinkėjimas jaunimui prasidedančių Naujųjų metų proga?
– Nebijoti klysti, siekti savo tikslų, pasinaudoti tomis galimybėmis, kurios yra aplinkui, o jų yra daug, nors ir ne visi apie jas žino, bei kritiškai į viską žiūrėti.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė