Dezinformacijos tendencijos Lietuvoje

Pastarųjų metų krizės – COVID-19 pandemija, karas Ukrainoje – buvo ir tebėra puiki terpė piktų kėslų turintiems asmenims skleisti melagingą informaciją. Kam tai gali būti naudinga? Kokios dezinformacijos tendencijos pastebimos Lietuvoje ir kaip nepapulti į melagienų spąstus? Į šiuos klausimus atsako Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas Konstantinas Rečkovas.
– Gerbiamas Konstantinai, atrodo, apie dezinformaciją, melagienas ir propagandą kalbame jau daug metų. Prasidėjus karui Ukrainoje, apie informacinį raštingumą pradėjome kalbėti dar daugiau: ar tikrai lietuviams vis dar stinga žinių, kaip apsisaugoti nuo melagingos informacijos?
– Galima būtų pasidžiaugti, kad, augant pilietiškumui, visuomenė tampa vis labiau atsparesnė, kritiškiau vertinanti bei atsirenkanti informaciją. Be to, Jūsų paminėta karo Ukrainoje pradžia daug kam tapo ta raudona linija, ties kuria iš Rusijos ir Baltarusijos ateinanti informacija pradėta vertinti kaip nepatikima arba ją apskritai nustota vartoti. Tačiau tai nemažina nedraugiškų valstybių pastangų paveikti mūsų visuomenę, paversti bent jau jos dalį palankia sau. Todėl matome, kad priešiškos informacijos srautas, skirtas Lietuvos auditorijai, auga, skiriamos nemenkos lėšos sklaidai, miksuojamos įvairios temos. Tai reiškia, kad visuomenė yra atspari, tačiau atsipalaiduoti negalima.
– Vienoje diskusijoje Lietuvos kariuomenės majoras Darius Remeika yra užsiminęs, jog istorinės aplinkybės lėmė, kad Lietuva visuomet buvo kultūrinėje Vakarų ir Rytų kovos kryžkelėje, palietusioje ir informacinį lauką. Kaip apskritai keitėsi dezinformacijos tendencijos per, pavyzdžiui, pastaruosius dešimt metų, kol dar neturėjome tokių krizių, kaip COVID ir karas Ukrainoje.
– Detali dešimtmečio apžvalga užimtų, matyt, ne vieną puslapį, tačiau verta paminėti, kad priešiška informacija mimikruoja, kinta, priklausomai nuo politinių, ekonominių, socialinių aktualijų. Tai visiškai natūralu, nes žmonės visuomet labiau atkreipia dėmesį į naujausias tendencijas, reiškinius. Propaganda atliepia tą poreikį, kartu jį iškreipdama užsakovui naudinga linkme. Tačiau, jeigu mes kalbame apie pagrindinius naratyvus, skirtus Lietuvai ir apie Lietuvą, galėtumėme pastebėti, kad jie išlieka tie patys – kad Lietuva yra socialiai žlugusi valstybė, kad Lietuva yra nedemokratinė valstybė, kad Lietuva yra agresyvi valstybė ir t.t. O šių naratyvų plėtojimui temos gali būti pasirinktos pačios įvairiausios – nuo elektros kainų ir pensijų bei paramos Ukrainai ar Baltarusijos demokratinėms jėgoms.
– Tikriausiai nesuklysiu, sakydama, kad pandemija suaktyvino dezinformatorių veiklą. Kokios tendencijos tuomet pastebėtos ir kam apskritai tai gali būti naudinga?
– Iš dalies taip, kaip nauja ir visuomenei reikšminga aktualija. Lygiai taip pat, kaip ją suaktyvina protestai Baltarusijoje, karas Ukrainoje, kuro kainų augimas ir t.t. Tendencijos buvo panašios – su koronaviruso pandemija, karantinu, ribojimais susijusios temos priešiškų šaltinių buvo išnaudojamos ilgalaikiams tikslams – priešinti žmones su jų valstybe, provokuoti konfliktus visuomenės viduje, kvestionuoti demokratiją, formuoti neigiamą ES įvaizdį, kurti Lietuvos, kaip policinės valstybės paveikslą ir t.t. Buvo daug apokaliptinių temų, sąmokslo teorijų apie viruso kilmę, su kuriomis susidūrė beveik kiekvienas. Įvairiais būdais buvo raginama nesilaikyti ribojimų arba nesiskiepyti. Mums prognozavo valstybės žlugimą. Kam tai yra naudinga? Neabejotinai tiems, kurie siekia silpnos, tarpusavio nesutarimų draskomos Lietuvos ir susiskaldžiusios Europos Sąjungos. Tai naudinga Kremliui, tai naudinga Lukašenkos režimui, mes apie tai galime kalbėti atvirai.
– Pasibaigus pandemijai, prasidėjo karas Ukrainoje. Atsirado nauja terpė melagingai informacijai skleisti… Karas tęsiasi jau 10 mėnesį. Kaip keitėsi dezinformacijos, melagienų ir propagandos tendencijos Lietuvoje per šį laikotarpį?
– Priešiškų šaltinių didelis susidomėjimas mumis yra reakcija į tą lyderystę, kurią Lietuva demonstruoja santykiuose su Ukraina ir Ukrainos palaikymo klausimais. Ar tai būtų karinė pagalba, ar diplomatinis ir politinis palaikymas, ar įspūdingas visuomenės solidarumas, humanitarinė parama ir t.t. Todėl esminiai Kremliaus tikslai yra du – menkinti Ukrainą mūsų visuomenės viduje bei atgrasyti kitas valstybes ir jų visuomenes nuo sekimo Lietuvos pavyzdžiu. Galima būtų pastebėti, kad karo pradžioje, pabėgėlių srautams plūstant į Europą, buvo daug melagingo ukrainiečių menkinimo dėl jų tariamai keliamos rizikos, kelta tokia socialinė įtampa. Vėliau nusistovėjo keli pagrindiniai naratyvai, kuriais propaganda iki šiol iš esmės remiasi – tai teigimas, kad parama Ukrainai skurdina Lietuvos gyventojus ir kartu gąsdinimas, kad toks stiprus ir aktyvus Ukrainos palaikymas gali lemti Rusijos atsaką, puolimą prieš Lietuvą. Tai tos pačios juodosios technologijos. Gąsdinimas, manipuliacija ir nepasitikėjimo kurstymas.
– Dar vasarą pradėjome kalbėti apie „karo nuovargį“: kaip tai keičia lietuvių atsparumą, pasitikėjimą melaginga informacija?
– Kaip ir minėjau, visuomenė yra ganėtinai atspari. Vadinamasis „karo nuovargis“ yra veikiau psichologinė reakcija. Žmonėms sunku ilgai išlaikyti tokį neigiamos informacijos srautą, kurį neišvengiamai sukelia karas. Tačiau šiuo atveju tai nekeičia daugumos žmonių moralinių nuostatų.
– Kalbėdami apie melagingą ir priešišką turinį, visada akcentuojame kritinio mąstymo svarbą, bet kas iš tiesų yra tas kritinis mąstymas? Dabar viešoje erdvėje vis dažniau galime pastebėti, jog ir viena, ir kita pusė kaltina oponentus kritinio mąstymo stoka…
– Reikia pripažinti, kad „kritinis mąstymas“ irgi tapo viena iš dažniausių sąvokų-klišių, naudojamų įvairiuose kontekstuose. Žmonės turi skirtingus įsitikinimus, vertybines nuostatas ir tai yra visiškai normalu. Nuomonių skirtumai neturi tapti priežastimi kalbėti apie kritinio mąstymo nebuvimą savaime. Manyčiau, kritinis mąstymas mūsų temos kontekste yra savaime apie gebėjimą klausytis, uždavinėti klausimus apie informacijos kilmę, jos tikslus, taip pat apie gebėjimą vertinti argumentų pagrįstumą.
– Kalbėdami apie dezinformatorius Lietuvoje, kalbame apie Rusiją, o kitos šalys ar turi kokių nors interesų mūsų šalyje?
– Jeigu kalbame būtent apie viešą veikimą informacinėje erdvėje, bandymus apsimesti žiniasklaida ir daryti poveikį mūsų visuomenei, tai neabejotinai Lukašenkos režimo valdoma ir nuo Rusijos ypatingai priklausoma Baltarusija. Jos propaganda irgi turi savo interesus – mūsų parama Baltarusijos demokratijai, pagalba jų disidentams, tarptautinės šio režimo izoliacijos ir sankcijų jam skatinimas, taip pat mūsų iniciatyvos dėl Astravo atominės elektrinės stabdymo ar elektros pirkimo boikoto verčia juos reaguoti. Diktatūra siekia formuoti neigiamą Lietuvos įvaizdį Baltarusijoje. Jau dvejus metus jis bando tą daryti ir tarptautiniu mastu – organizuojant nelegalią migraciją per sieną su Lietuva ir kaltinant mūsų politikus ir pareigūnus žiaurumu, netgi žudymais.
Paminėtina ir Kinija. Lietuvai plėtojant ryšius su Taivanu, keliant klausimus dėl žmogaus teisių padėties Kinijoje, šios valstybės propaganda reaguoja į tai, siekdama sumenkinti Lietuvą.
– Pabaigai, 5 esminiai Lietuvos kariuomenės patarimai, kaip identifikuoti melagingą turinį ir neužkibti ant dezinformatoriaus kabliukų:

  •  Įvertinti informacijos šaltinio kilmę (idealiu atveju – kieno jis yra finansuojamas)
  •  Įvertinti informacijos autorystę
  •  Įvertinti kontekstą, siekį – ko siekiama? Kodėl ši informacija atsirado būtent dabar?
  •  Pasikliauti tik ekspertine (patikimų pašnekovų ir institucijų) nuomone, pozicija.
  •  Pasitikrinti informaciją, jos vertinimą kituose šaltiniuose

Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Esu saugus, kai žinau.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *