Vaistas bet kokiu oru

Prieš porą savaičių patyriau didelį malonumą dalyvaudama žiemos žygyje. Įveikusi maršrutą, pasijutau stipresnė, dar kartą išmėginau savo jėgas ir ištvermę. Atrodo vienas juokas eiti, tiesiog statai vieną koją pirma kitos ir judi į priekį, tą darome kasdien. Bet žiemą… reikia eiti susikaupus: klampoti per sniegą nepramintais takais ir, kai slidu, išlaikyti pusiausvyrą, kad nesitėkštum ant ledo, eiti daug lėčiau, ieškant žingsniui saugių plotelių. Atsiranda ir kitoks negu paprastai nuovargis. Jau apie ėjimo komfortą ir atsipalaidavimą išvis negali net kalbėti. Tačiau, kas nuostabiausia, kad būtent dėl šių sunkumų ir tampi kažkoks laimingas.
Žinoma, kai kuriais momentais reikia pasistengti ir pakentėti, bet pajunti ir daug pasitenkinimo akimirkų. Atsiranda nenusakomas džiaugsmas, egzistavimo pilnatvė „Esu gyvas!“, kažkur dingsta liūdesys, kuris dažniausiai ateina, kai kas nors nesiseka, atsiranda lengva ramybė. Ir pajunti, kad, būtent lėtas pasivaikščiojimas padeda pailsėti nuo minčių triukšmo, atsitraukti nuo kasdieninių reikalų ir atrasti vidinę ramybę. „Vaikščiojimas yra visų laikų geriausias būdas judėti lėčiau“, – sako prancūzų filosofas Fredericas Grosas.
Žiema yra puikus laikas grūdintis ir stiprinti imunitetą gamtoje. Be to, žiemą turime daugiau ir laiko. O kur daugiausia mes jį praleidžiame? Deja, žiemą dažnas pradedame mažiau judėti. Pasiteisiname sau – šalta, greit temsta, o kur dar „hipnotizuojanti“ televizija. Beje, tinkami drabužiai ir avalynė puikus šalčio priešnuodis. Puikus pasiūlymas būtų keltis nuo minkštų patogių sofų ir eiti į lauką! Žinia, kai jau žmogus atsistoja ant kojų, jo nebesulaikysi. Kaip tą daryti ir kokiu intensyvumu bei krūviu kiekvienas renkamės pagal savo galimybes ir amžių. Gerai žinome, kad vaikštant spartėja kraujotaka ir medžiagų apykaita, treniruojamos smulkios kraujagyslės, širdis ir viso kūno raumenys bei kvėpavimo sistema gauna reikiamą krūvį, kuris stiprina mus. O kur dar buvimo gamtoje nuostabus jausmas ir vertė ne tik akims, bet ir visam kūnui. Prisiminkime savo panašias patirtis ir tai padės mums dar ir dar kartą pakartoti tai. Taip pamažu judėjimas žiemą gamtoje taps malonus ir laukiamas – jis tiesiog taps neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi, kuriai visada atrasime laiko.
O ką dar mums suteikia vaikščiojimas? Net jei tiesiog vaikštinėjame, jis mums padeda nusimesti rūpesčių naštą, kuriam laikui užmiršti savo reikalus, pradedame galvoti apie ką nors kitą, sutrikdome įpročių grandines (persikėlimas „į lauką“, tai yra persikėlimas į kitą erdvę apverčia aukštyn kojomis mūsų įprastą gyvenseną). Vaikščiojimą galime pavadinti laisve atidėti – kuriam laikui nusimesti rūpesčių naštą, užmiršti „reikalus“. Ir ši laisvė teikia mums malonumą. Beveik kiekvienas svajojame apie laimę nors trumpam ištrūkti vienai kitai dienai, „laikinai atsijungti“. Laisvės pauzė – ir galime toliau vilkti kasdienybės jungą. Ypač atsijungiame ilguose žygiuose, kada prarandame laiko pojūtį. Tada jau nesvarbu, kiek dabar valandų, jautiesi laisvas, o už nugaros paliktos dažnai pačių vaizduotės susikurtos bėdos atrodo juokingos ir mažai reikšmingos. Išbandykime.
„Užsisėdėjimas – tai tikroji nuodėmė šventai dvasiai“, – rašė Friedrchas Nietzsche.
Judėkime lėčiau. Kodėl judėti lėčiau yra geriausias būdas? Lėtumas leidžia tobulai priglusti prie laiko. Kaip tai suprasti? Lėtai vaikštant praleistas laikas atrodo labai ilgas, atrodo tada ir gyveni ilgiau, kiekviena valanda, minutė, sekundė tampa juntama – įgyja prasmę. Šiandien esame įpratę daryti kelis dalykus vienu metu ir dar skubėti. O vaikštant niekas nejuda, veikiau keičiasi aplink esantis peizažas ( jo vaizdai, spalvos, kvapai, skoniai), kuris pamažu įsikuria mūsų kūne ir tampa savu. Beje, peizažas – tai ir mūsų energijos šaltinis. Esanti erdvė, matomi vaizdai aplink mus tampa giliau suvokiami ir tai yra viena iš vaikščiojimo galingo poveikio paslapčių.
Vaikščiojimo paslapčių ne viena… Štai garsus prancūzų poetas A. Rimbaud, kuris apibūdino save „Esu pėsčiasis, ir tiek“, sakė, kad norint žengti pirmyn, reikia pykčio. Jo gyvenime vaikščiojimo prasmė buvo pabėgimas – nusivarymas nuo kojų ir pasaulio užmarštis. Kaskart jis išeidavo įsiutęs ir džiūgaudamas. Išeiti į kelią – tai visada išeiti iš, nutolti nuo. Todėl išeidami išgyvename kartu nerimą ir palengvėjimą. Būna ir taip…
Klausimas, jeigu turime eiti savo tempu, kad nepavargtume, tada ar tikrai vaikščioti reikia vienam? Ne. Net ir žygiuojant būriu ar keliese taip pat galima išgyventi laisvės vienatvėje akimirkų. Mat vienatve, kaip duona, taip pat galima dalintis, jeigu būrys ne didesnis nei kokie penki žmonės. Šiaip, vaikščiodami niekada nebūname vieni, nes vos tik iškeliaujame, iškart esame dviese – mano kūnas ir aš. Visą laiką vyksta kūno ir sielos dialogas. Patirkime.
Vaikštome visada tyloje. Kaip ir kelios vienatvės, taip ir tylos yra kelios: ankstyvo ryto tyla, sniego tyla, naktų tyla… Kiek jų daug dar nepajaustų yra… Kiekviena tyla vis kitokia. Rudenį, ypač ryte – atidi, žiemą tvyro aplink nebylus nejudrumas – daiktai ir laikas sustingę į ledą, o naktį, kai tyla atrodo be galo gili, vidury nakties mus išbudina tylos triukšmas… Tyla išblaško kalbą, mūsų perdėtą blaškymąsį dėl niekų, nes visą laiką mums reikia ką nors daryti, kuo nors užsiimti. Taigi, vieninteliai vaikščiotojui likę žodžiai yra žodžiai apie nieką – „judam, judam“. Paklausykime ir išgirskime tylą…
Vaikščiojimas padeda mąstyti, įkvepia kurti, moko mylėti ir tausoti save. Žmogus iš prigimties myli save, tik dažnai niekada neteikia sau pirmenybės. Teikti pirmenybę išmokstame tik visuomenėje. Norint išmokti save mylėti, reikia nueiti ilgą kelią savo kojomis. „Gamta pabudina mus iš žmogaus košmaro“, rašė filosofas ir poetas R.W.Emerson. Vaikščiojimas yra paties žmogaus išbandymas, nes jam svarbi jo paties tikrovė, gamtoje jis jaučiasi natūralus. Tai mūsų prigimtis. Vaikštai ne tam, kad atrastum save, o tam, kad suteiktum sau galimybę be perstojo atsinaujinti.
Norėdami pravėdinti galvą išeiname pasivaikščioti. Tai laisvos formos poilsis, priemonė sielai atgaivinti, kaip būdas ką nors atrasti iš naujo. Dirbant reikia pasiduoti reikalų nelaisvei, sukoncentruoti dėmesį į užduotis, sėdint kūnas turi per daug nejudėti arba judėti tiksliai, raumenų susitraukimai tampa koordinuoti. Tokioje būsenoje išbuvus pernelyg ilgą laiką, galiausiai darbas visada kels susierzinimą. Pasivaikščiojimas leidžia pereiti į kitą ritmą, kūną ir protą išlaisvina iš suvaržymo pančių. Tačiau reikia ne laikinai atsitraukti, kad ir vėl galėtum grįžti prie darbo, bet užversti knygą, dokumentus, trumpam atidėti darbus į šalį ir išeiti į lauką pasivaikščioti. Štai tada patirsime nuostabią būseną – kūnas pradės judėti savo ritmu, protas pasijus laisvas. Nevaržomumas – tai atsitraukimas ir veiklumas kartu. Tačiau… kad patirtumėte tokią būseną, pasivaikščioti reikia eiti neapsunkusia širdimi, o palikus darbus, rūpesčius ir savo likimą uždarius kuriam laikui. Tik tada suteiksime sau prabangą iš naujo atrasti lengvumą gyventi, atrasti darną su savimi pačiu ir su pasauliu.
Vaikščiojimas nebūna nuobodus. Jis tiesiog monotoniškas. „Mano mintys užmiega, jeigu jas pasodinu. Protas neveikia, jeigu jo neišjudina kojos.“ (Michel de Montaigne). Ir taip judam kas žingsnį į priekį. Taigi, vaikščiojimas turi milžinišką kartojimo galią, kuri, beje, aptinkama ir maldos formoje.
Tad nuolat priminkime sau – vaikščiojimas, tai – vaistas bet kokiu oru ir eikime.
Romualda Bartulienė
Šaltinis: Frederic Gros. Filosofija pėsčiomis. 2022