Mano kraštas – Prienai
Iš Balbieriškio kilusi Rūta Petty prieš daugiau nei 15 metų pakėlė sparnus į lietuvaičiams dar mažai pažintą Aliaską, kurioje kūrė gyvenimą, dirbo prasmingą ir mylimą darbą. Tačiau Rūta prisipažįsta, visada turėjusi svajonę kada nors grįžti į Lietuvą ir ta svajonė išsipildė prieš dvejus metus, kai po daugiau nei 10 metų gyvenimo svetur jauna moteris nusprendė grįžti į gimtąjį Balbieriškį. Apie tai, kokie keliai išvedė į tolimąją Aliaską ir grįžimą namo bei tolimesnius planus, Rūta pasakoja „Gyvenimo“ skaitytojams.
– Rūta, trumpai papasakokite apie save.
– Esu kilusi iš Balbieriškio miestelio, man 37-eri metai. Studijavau dviejose aukštosiose vienu metu: Vilniaus universiteto komunikacijos fakultete baigiau informologijos programą, o Vilniaus kolegijoje įgijau profesinį muzikos bakalaurą. Paskutinius porą metų dirbau Prienų kultūros ir laisvalaikio centre su jaunimu, o dabar daug dėmesio skiriu kūrybai ir vystau solinį projektą „Dausų muzika“ (su šiuo projektu gruodžio mėnesį Rūta koncertavo ir Birštono kultūros centre, – aut. p.).
– Rūta Petty – tai jūsų pavardė ar slapyvardis?
– Petty yra mano pavardė, bet kadaise buvau Liutkevičiūtė.
– Žinau, jog kurį laiką gyvenote užsienyje: kur gyvenote ir ką ten veikėte? Kokie keliai išvedė iš Lietuvos?
– Daugiau nei dešimtmetį buvau meilės emigrantė (taip įgijau ir savo dabartinę pavardę), o gyvenau Aliaskoje, 49-oje Amerikos valstijoje. Dar būdama studentė, 2006 metais keliems mėnesiams į Aliaską išvykau pasidairyti ir padirbėti. Tą vasarą užsimezgė draugystė su vietiniu vaikinu, pavirtusi į rimtesnius santykius, o po kelerių metų (2009-aisiais) išskridau į Aliaską kurti gyvenimo jau šeimoje. Gyvenau ir mažesniame kurortiniame miestelyje, ir didžiausiame valstijos mieste – Ankoridže. Bet kur begyvenau, man visur svarbiausias dalykas – buvimas gamtoje.
Išvykusi dirbau mokykloje, specialiajame ugdyme, su vaikais iš socialiai pažeidžiamų šeimų, kurie turėjo vystymosi ar kitokių sutrikimų. Tai buvo vienas iš nuostabiausių darbų mano gyvenime – jis suteikė daug prasmės, išmokė atkaklumo, pasiryžimo, kantrybės. Kai trečiokas pas tave ateina sunkiai gebėdamas garsus sudėlioti į žodį, o penktą klasę baigia jau skaitydamas savo klasės lygiu ir būna įgijęs mokymosi pagrindų bei pasiruošęs toliau keliauti į kitą mokyklą, tuomet tikrai pamatai, kad tavo darbas nenuėjo perniek… Dažnai būdavo sunku, bet dirbau nuostabioje komandoje, kurioje vieni kitais rūpinomės ir nuoširdžiai siekėme bendro tikslo – padėti vaikams, kuriems iki tol mažai kas padėjo.
– Panašu, jog tolimoje Aliaskoje Jums sekėsi, tačiau vis tiek nusprendėte pakelti sparnus į Lietuvą: kodėl?
– Atėjo gyvenimo tarpsnis, kai turėjau nuspręsti: ar investuoti į karjerą svetimoje šalyje, ar grįžti namo ir pradėti viską iš naujo. Su buvusiu vyru nebegyvenome kartu jau kelerius metus, o darbe vadovė mane skatino siekti daugiau, nes matė potencialą. Visada svajojau apie grįžimą į Lietuvą visam laikui, bet tuo pačiu supratau, kad, jeigu įdėsiu daug laiko, pastangų ir finansų į karjerą svetimoje šalyje, grįžimas į tėvynę jau nebebus toks paprastas. Be to, norėjau rimčiau užsiimti kūryba ir man reikėjo būti savoje kultūroje, tarp savų žmonių.
– Kiek laiko po pertraukos gyvenate Lietuvoje?
– Grįžau namo į Balbieriškį per patį pandemijos įkarštį – 2020-ųjų gegužės mėnesį. Po dvejų metų gyvenimo čia supratau, kad mano vieta yra Lietuvoje. Socialinė aklimatizacija pandemijos metu pateikė iššūkių, bet darbas su jaunimu Prienų kultūros ir laisvalaikio centre man padėjo įsilieti į aktualijas ir kitas gyvenimo Lietuvoje ypatybes. Kalbant apie darbą su jaunimu, manau, kad tai teikia didelę naudą visuomenei. Kaip ir savanorystėje, čia gali labiau pažinti save ir padėti kitiems. Tokiam darbui paskata yra labiau idėjinė, iš noro pagerinti situaciją ir suteikti naudos. Mano įsitikinimu, kuo daugiau žmonių dirbtų ir bendrautų su jaunimu, tuo, manau, sklandžiau susišnekėtų kartos ir padidėtų abipusis supratimas. Mes visi turime unikalias perspektyvas, supratimą, patirtį ir galėtume tuo pasidalinti su jaunais žmonėmis, kuriems dar natūraliai reikia palydėjimo.
– Kaip ir minėjote, grįžote namo, į Prienų kraštą: kokius pokyčius pastebėjote?
– Nors ir esu iš Balbieriškio, man patys Prienai yra savi, nes nuo pat mažumės lankiau muzikos mokyklą, o nuo septintos klasės – ir gimnaziją (tuo metu dar buvo progimnazija). Ypač maloniai nustebino išgražėję Beržyno ir Revuonos parkai, Nemuno pakrantė. Jauku ir smagu pasėdėti „Tango“ picerijoje, lankytis Prienų sporto centre. Puikiai sutvarkyta Prienų autobusų stotis, Prienus ir Birštoną jungiantis „Žvėrinčiaus“ takas, rajono miesteliai taip pat išdailėję. Džiaugiuosi, kad Prienų meno mokykla suteikia galimybę mokytis ir suaugusiesiems. Šiuo metu aš taip pat ten mokausi groti keliais man naujais instrumentais. Matau fantastišką iniciatyvą iš Kultūros centro, kuris parodo nemažai šiuolaikinio šokio spektaklių ir kitų aukšto lygio renginių. Kita vertus, prisiminus kadaise buvusį aktyvumą, nustebino kraštiečių vangumas „žmonėtis“, lankytis renginiuose, dalyvauti užsiėmimuose, akcijose. Galbūt tai yra pandemijos pasekmė, o gal tiesiog pasikeitė laikai…
– Kaip apskritai vertinate galimybes jauniems žmonėms ir jaunoms šeimoms kurtis Prienų krašte? Kokie šio krašto privalumai ir trūkumai?
– Tikriausiai nenustebinsiu sakydama, kad Prienų rajonas yra labai geroje strateginėje vietoje – Vilnius ir Kaunas visai šalia. Daug kitų rajonų negali tuo pasigirti. Jaunos šeimos galėtų turėti ir ramybę, ir miesto teikiamas galimybes, kurias, manau, vertėtų išnaudoti krašto viešojo įvaizdžio formavime. Kita vertus, pastebėjau, kad dirbantiems jauniems tėvams nėra pakankamai infrastruktūros. Nematau priežasties, kodėl Prienuose negalėtų būti net ir privačios įstaigos, kuri kelioms valandoms suteiktų priežiūrą vaikams po darželio ar pamokų. Ne visi tėvai baigia darbą anksti, o seneliams nuolat užkrauti atsakomybės taip pat negalima. Vertėtų šioje srityje paieškoti sprendimų, nes aš asmeniškai matau, kaip tai sunkina jaunų tėvų gyvenimą.
– Dar prieš pokalbį minėjote, jog turite pasvarstymų pakelti sparnus į didmiestį: kodėl?
– Esu gimus ir užaugus regione ir iš manęs to niekas neišvarys. Jeigu būdama studentė dar kiek ir gėdijausi, kad esu iš mažo miestelio, tai dabar galiu su pasididžiavimu apie tai kalbėti. Didmiestyje ir regione vyrauja skirtingi gyvenimo būdai – abu turi pliusų ir minusų, abiejuose skirtingos galimybės. Būna, ateina etapas, kai iškyla poreikiai, kurių dabartinė aplinka išpildyti negali. Jaučiu, kad neišnaudoju savo talentų ir sugebėjimų, noriu praplėsti socialinį gyvenimą. Jeigu turėčiau šeimą, žinoma, situacija būtų kitokia ir aš mieliau vaikus auginčiau ten, kur daugiau ramybės. Gaila palikti lėtą tempą, laukus, miškus ir upes, bet, jeigu nori eiti į priekį, kuriam laikui privalai ką nors paaukoti. Iš tiesų, aš svajoju kada nors gyventi vienkiemyje.
– Taigi galbūt tai tik pamąstymai? Kas Jus paskatintų pasilikti čia?
– Jeigu Lietuva būtų kaip namas ir aš iš miegamojo „Prienų“, pasiėmus pagalvę, kuriam laikui apsistosiu gyvenamajame kambaryje „Vilnius“, tai nereiškia, kad niekada neinvestuosiu į patogesnę lovą ar gražesnes sienas miegamajame. Kambariai turi skirtingas funkcijas. Taip ir gyvenamosios vietos. Vietoj skatinimo pasilikti regione, manau, vertėtų stengtis puoselėti gyvenimo regione vertybes, kad žmonės mielai sugrįžtų, kai jiems ateis laikas, ir dar parsivestų draugų. Aš už laisvą judėjimą tarp „kambarių“!
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė