1972 metų gruodžio 8-oji Lietuvos sportinės aviacijos istorijoje reikšminga data – tądien Pociūnų aerodrome pirmam skrydžiui pakilo Prienų eksperimentinėje sportinėje aviacijos gamykloje (ESAG) pagamintas pirmasis tuometinėje Tarybų Sąjungoje plastmasinis sklandytuvas BK-7 „Lietuva“, išgarsinęs Prienus ir pakeitęs daugelio aviacijos entuziastų gyvenimą.
BK-7 Lietuva 1973 m.
Nuo to laiko prabėgo pusė amžiaus, atnešęs daug permainų, džiaugsmų, netekčių. Tarp gyvųjų jau nėra ESAG įkūrėjo Vytauto Pakarsko, BK-7 „Lietuva“ konstruktoriaus Balio Karvelio, sklandytuvo bandytojų Aleksandro Jonušo, Zenono Brazausko ir daugelio kitų. Bet gyvenimas nesustojo. Eksperimentinės sportinės aviacijos gamykla išaugo į UAB „Sportinė aviacija ir Ko“, čia gaminami lietuviškos aviacinės konstrukcijos (LAK) sklandytuvai Lietuvą garsina visame pasaulyje. Gyva ir atmintis. Pirmojo plastikinio sklandytuvo pakilimo 50-mečio proga „Sportinės aviacijos ir ko“ direktorius Vytautas Mačiulis surengė prisiminimų popietę, į „Debesotos“ kavinę Pociūnuose sukvietęs gamyklos senbuvius. Ir sulėkė, suvažiavo iš įvairių Lietuvos kampelių dabar jau žilstelėję to laikmečio liudininkai. Smagu buvo susitikti seniai matytą bendražygį, smagu prisiminti kupiną nuotykių sparnuotą jaunystę. Atvyko ir keletas tos istorinės dienos liudininkų. Vienas jų – prieniškis Pranas Šnioka.
A. Jonušas, B. Karvelis, V. Pakarskas, V. Šliumba.
– Atėjau į fabrikėlį 1971 gruodžio 8 dieną. „Fabrikėlio“ terminas prilipo ne nuo manęs, o Pakarsko, nes pamatęs rūkorius sakydavo: „vyručiai, tik nesudeginkite mano fabrikėlio“. Pats mačiau, kaip jis savo rankomis kelis kartus užgesino šiukšliadėžes, – žaismingai prisiminimų pynę megzti pradėjo P. Šnioka.
Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris dalyvavo viso sklandytuvo BK-7 „Lietuva“ projektavime ir gamyboje. Padarė per metus, nors tuomet atrodė, kad darbai vyksta labai lėtai. B. Karvelis sakydavo, kad svarbiausia sklandytuvo aerodinaminė „kakybė“, tad vardan jos padarė keletą strateginių klaidų. Pavyzdžiui, atsisakė oro stabdžių, kuriuos turėjo pakeisti užsparniai… Didžiausia problema buvo audinys ir smala. Ji buvo tiršta, kaip pastovėjęs medus, todėl prieš formavimą keletą dienų laikydavo karštoje kameroje, prieš pat formavimą perpus skiesdavo acetonu. Reikėjo formuoti didelius plotus ir, kad smala neatauštų, prie formų darbavosi ne tik darbininkai, bet ir
Autorės nuotraukoje: A. Gustaičio medalininkai: priekyje – J. Stuknys, A. Blekaitis, P. Šnioka, V. Mekšriūnas. Stovi: G. Nekrašius, J. Bankauskas, J. Janušauskas, S. Štulas, R. Jankauskas.
visas laisvas personalas. Darbus prižiūrėdavo visuomeniniais pagrindais sudaryta mokslinė techninė taryba, kurios pirmininkas buvo inžinierius iš Vilniaus A. Kuzmickas, komisijos nariai – aviacijos klubų viršininkai, prijaučiantys tam reikalui žmonės. Pagaliau atėjo ta diena, kai sklandytuvas buvo nublizgintas, atvežtas į aerodromą ir sumontuotas. Sudaryta priėmimo komisija surašė aktą, kad sklandytuvas apskraidymui techniškai tvarkingas. Bet iškilo problema – autoritetingiausias komisijos narys Bronius Oškinis atsisakė aktą pasirašyti. Pakarskas jį pasivedė į šoną, kažką pasakė ir taip problemą išsprendė. Pirmo skrydžio užduotis buvo pakilti į 3 m aukštį. Sklandytuvo kabinoje sėdėjo Aleksandras Jonušas, lėktuvu Jak-12 pasiruošęs buksiruoti Jonas Kavaliauskas. Lėktuvas įsibėgėjo, sklandytuvas pakilo ir… grubiai nudribo žemėn. Visi laukė kokybės, o čia… Jonušas paprašė Kavaliauską padidinti greitį. Antrąkart pakilo, atsikabino, pasklendė ir nusileido vidury aerodromo. Visi lengviau atsiduso. Paskui pakilo į 30 m aukštį, sklendė ilgai ilgai ir lėkštu kampu nusileido… Valio! Kokybė yra!
A. Jonušas.
– Šito skrydžio reikšmė ta, kad pakėlė visų mūsų entuziazmą. Supratome, kad mes galime kažką padaryti ir tas kažkas dar gali skristi. Euforija buvo didžiulė. Galvojome, kad dar kai ką patobulinus, pataisius, po metų kitų paleisime seriją ir gamykla suklestės. Durniai buvome kaip reta. Toliau skraidant ir ilgėjant trūkumų sąrašui pasidarė aišku – reikia projektuoti naują sklandytuvą… Projektavome, darėme, tobulėjome… Praėjo pusė amžiaus ir lietuviški sklandytuvai stovi vienoje eilėje su pasaulyje geriausiai laikomais vokiškaisiais. Ir pabaigai – alegorija. Atskrenda erelis į savo lizdą, susuktą aukščiausios uolos viršūnėje, ir savo akimis netiki – dugne guli sliekas. Sužaibuoja akimis, pasišiaušia ir kad suriks, – „kaip tu, žemės kirmine, išdrįsai į mano lizdą atsigulti?“ Sliekas sako, – „šliaužiau, šliaužiau ir atšliaužiau…“ Dėkodamas „Sportinei aviacijai“ už šiltą priėmimą noriu pasakyti, nesvarbu, kokiu greičiu einate, svarbu nesustojate, – linkėjo vienas iš pirmojo sklandytuvo konstruktorius P. Šnioka.
Prisiminimais dalinosi ir Vytautas Mekšriūnas, į ESAG atėjęs praėjus lygiai trims mėnesiams po pirmo sklandytuvo pakilimo. Tuomet gamykloje jis buvo ketvirtas žmogus su aukštuoju išsilavinimu, tad jam teko važinėti po TSRS mokslo įstaigas, institutus, aviacijos gamyklas, užmegzti ryšius, ieškoti reikiamų medžiagų, kovoti su biurokratija ir pan. Dar nebuvo interneto, be kurio šiandien neišsivaizduojamas gyvenimas, trūko paprasčiausių medžiagų. Bet gamyklos žmonės nepasidavė, dirbo neskaičiuodami valandų ir 1977 m. mūsų sklandytuvas LAK-4 „Lietuva“ jau dalyvavo pasaulio čempionate Suomijoje. 1982 m. Maskvos Tušino aerodrome vykusioje aviacijos šventėje, kurioje gausiai skraidė ir lietuviški baltasparniai ir kuri buvo transliuojama visoje TSRS, Prienų vardas nuskambėjo aštuonis kartus!
– Mus gelbėjo tai, kad Sovietų sąjungoje buvome pirmi. Ir dar apie Pakarską. Kartais sakoma, kad Pakarskas įkūrė tik fabrikėlį… Taip, bet kokį! Aviacijos! Prikišama, kad ir su rusais bendravo! Bet kur būtume dėjęsi be tų rusų? Tokiais laikais gyvenome. Manau, kad Pakarskas su Karveliu Lietuvai padarė daugiau, nei Darius ir Girėnas ir yra žiauriai neįvertinti. Jų nuopelnas ir tas, kad į Prienus iš visos Lietuvos sutraukė aviaciją pamilusį gabų jaunimą, kuris tęsia jų darbus, – sakė buvęs ESAG direktoriaus pavaduotojas V.Mekšriūnas.
Kalba V. Mačiulis.
Savo skrydžius prisiminė ir Vytautas Sabeckis, pasigžiaugęs, kad dabartiniai mūsų sklandytuvai yra aukščiausio lygio.
Algis Blekaitis papasakojo, kaip grupelės senbuvių pastangomis Vytautui Pakarskui suteiktas Prienų miesto Garbės piliečio vardas, B. Karvelio tėviškėje atidengtas atminties akmuo, V. Pakarsko gimtajame Radviliškyje iškilo atminties lenta. Veteranai sustoti nesiruošia. Šiandien mažai kas žino, kur Prienuose buvo garsioji Sklandytuvų gamykla, tad ją planuoja įamžinti piešiniu.
Valentinas Kaminskas prisiminė, kaip teko atlikti patikimumo, resursų bandymus, o Jonas Janušauskas – kokius kelius klampojo, kuriant statinių bandymų laboratoriją. Sukūrė ir dar kokią!
Lakūnas bandytojasVytautas Šliumba buvo ne tik pirmojo skrydžio liudininkas, bet jį įamžino ir foto juostoje. Jo rodomose skaidrėse vėl atgijo istorinis sklandytuvas, Amžinybėn iškeliavusių aviatorių veidai…
Sklandytuvo BK-7 „Lietuva“ pusės amžiaus pirmojo skrydžio proga Lietuvos aviacijos muziejaus (LAM) istorikas Gytis Ramoška gamyklos senbuviams: Jonui Bankauskui, Algiui Blekaičiui, J. Janušauskui, V. Mekšriūnui, Gintui Nekrašiui, Jonui Stukniui, P. Šniokai bei LAM darbuotojams Sauliui Štului, Regimantui Jankauskui už Lietuvos aviacijos istorinės atminties saugojimą įteikė Antano Gustaičio medalius. Tai visuomeninio lygmens apdovanojimas, kurį įsteigė ir globoja Lietuvos aviacijos muziejus. Medalio mecenatas – Lietuvos aeroklubo garbės narys Vytautas Peseckas.
Onutė Valkauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“