Verslas tarpukario Prienuose

Šiais laikais prekyba, gamyba ir paslaugos tapo neatsiejama žmonių ir miestų kasdienio gyvenimo dalimi, tačiau ar kada nors susimąstėte, kaip atrodė verslas ir kuo gyveno Prienų krašto žmonės, pavyzdžiui, prieš daugiau nei 100 metų? Apie tai „pasakoja“ visą gruodžio mėnesį Prienų kultūros ir laisvalaikio centre veiksianti paroda „Verslas tarpukario Prienuose“.
Parodos idėja gimė jėgas sujungusiems bei įkūrusiems Istorikų ir kolekcininkų draugiją, kurios tikslas – rinkti, kaupti, skleisti informaciją apie turtingą Prienų krašto istoriją bei gerinti jos įvaizdį, kraštiečiams Adomui Miliauskui, Irmantui Juocevičiui ir Mindaugui Rukui. Kaip parodos atidarymo metu sakė vienas iš parodos iniciatorių, kolekcininkas A. Miliauskas, Lietuvos, ypač Suvalkijos, istorijos kontekste Prienai dažnai yra nepelnytai užmirštami, nors iš tiesų Prienų kraštas ne vieną šimtmetį buvo tapęs Suvalkijos centru.

Istorikų ir kolekcininkų draugijos steigėjai, parodos iniciatoriai Adomas Miliauskas (kairėje) ir Mindaugas Rukas (dešinėje).

Kaip ir dabar, taip ir anuomet verslas buvo vienas svarbiausių miesto klestėjimo rodiklių. Anot A. Miliausko, tarpukariu verslas Prienuose išgyveno jau trečiąjį etapą. Pirmasis etapas prasidėjo dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais. Tuomet Prienai buvo augantis ir daug žadantis miestas, o dėl Prienų seniūnijos varžėsi, ko gero, pačios turtingiausios Lietuvos didikų giminės. Savo klestėjimo apogėjų Prienų kraštas pasiekė XVIII amžiaus pabaigoje, kai Prienai atgavo savivaldą, tapo apskrities bei administraciniu centru, kur rinkosi seimeliai. Tai lėmė ir verslų bei amatų augimą.
Tačiau, A. Miliausko pastebėjimu, šį klestėjimą sustabdė LDK griūtis, o po trečio Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalijimo Prienai tapo pasienio miestu, jo svarba ir verslo potencialas sumažėjo. „Tuo laikotarpiu Prienai praranda konkurencinį pranašumą, iškyla kiti miestai. Prienai iškrenta iš pagrindinių logistinių kelių žemėlapio (Prienus aplenkia Sankt Peterburgo-Varšuvos traktas, geležinkelis taip pat nepasiekia Prienų)“, – apie sunkų metą šio krašto istorijoje rašoma parodos aprašyme.
Tačiau XIX amžiuje Prienuose iškyla alaus bravoras, davęs teigiamą postūmį verslo augimui. Kita vertus, A. Miliausko pastebėjimu, didelio proveržio čia neįvyksta, mat kelią tam užkirto imperijos priespauda. Šis verslo etapas Prienuose baigiasi kartu su Pirmuoju pasauliniu karu.

Prienų „Goldberg“ alaus bravoro eksponatai.

Pasak A. Miliausko, tarpukarį Prienų verslas pasitiko sunkmečiu, nes, kaip ir visoje Lietuvoje, kone visas šalies ūkis buvo pajungtas karo mašinai finansuoti, o Lietuva buvo integruota į Rusijos imperijos rinką. Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo visos eksporto rinkos liko už sienų. Finansinės, draudimo, prekių logistikos sistemos taip pat buvo praktiškai sužlugdytos. Tačiau, kaip pastebi kolekcininkas, verslas po truputį ėmė vėl atsigauti, o pagrindinė gatvė ir aikštė tapo prekybos ir paslaugų alėjomis.
A. Miliausko pastebėjimu, tarpukariu Prienuose veikė ne tik vietiniai šeimos verslai, kurių rinka buvo orientuota į Prienų krašto apylinkes, tačiau ir visoje Lietuvoje veikusios kompanijos, o kai kurie vietiniai verslai savo rinkas plėtė ir visoje Lietuvoje, ir užsienyje. Žinoma, didžiausiais darbdaviais tuo metu buvo laikomi Prienų bravoras, pirmasis Lietuvoje pramoniniu būdu pradėjęs gaminti midų, bei „Žiburio“ gimnazijos medelynas. Anot A. Miliausko, be bravoro ir medelyno, taip pat verta paminėti ir kitus verslus, pavyzdžiui, vaisvandenių gamybos įmonę, muilo, terpentino dirbtuves ir kt. Beje, išlikusių eksponatų iš žymiojo Prienų bravoro ir kitų tuo metu Prienų apylinkėse veikusių verslų galima išvysti ir Prienų kultūros ir laisvalaikio centre veikiančioje parodoje. Čia taip pat eksponuojamos fotografijos, įvairūs dokumentai, liudijantys apie to meto stambesnių ir mažesnių verslų gyvavimą Prienų krašte.
Apibendrindamas Prienų verslą tarpukario laikotarpiu, A. Miliauskas akcentavo, jog tuo metu Prienų krašto verslas pasižymėjo plačiu asortimentu bei gausa (ir ne tik asortimente, bet ir konkurencijoje). Be to, šio krašto verslai buvo orientuoti į gamybą ir, kaip sakė A. Miliauskas, jeigu Prienų krašte iškildavo ko nors poreikis, pirmiausia tai bandyta pasigaminti vietoje ir tik nepavykus atsivežti iš kitur.

Parodos tema sulaukė didelio žmonių susidomėjimo.

Pristatydamas Istorikų ir kolekcininkų draugijos veiklą, M. Rukas sakė, jog Prienų istorija yra labai turtinga ir didi, tačiau, skaitant dabartinius leidinius, to akcento šiek tiek pasigendama. „Bendrai kalbant apie Prienų istorijos pateikimą, dažnai kai kas yra nepasakoma arba pasakoma ne taip, neužakcentuojami svarbiausi dalykai, kuo yra įdomūs ir išskirtiniai Prienai“, – renginio metu sakė ir A. Miliauskas.
Jo bendramintis M. Rukas pažymėjo, jog šia paroda viskas tikrai nepasibaigs ir ateityje apie Prienų krašto istoriją planuojama kalbėti dar plačiau, o tai Draugija ketina padaryti pačiais įvairiausiais formatais – nuo parodų iki konferencijų ir leidinių, nes, pasak M. Ruko, kone kiekviena Prienų krašto vietovė išties turi kuo didžiuotis.
Beje, įdomus faktas, jog vienas iš Istorikų ir kolekcininkų draugijos įkūrėjų Irmantas Juocevičius yra paskutiniojo Prienų burmistro Prano Sabaliausko proanūkis.
Į parodos atidarymą atvyko gausus būrys svečių. Prienų rajono savivaldybės Administracijos direktorės Jūratės Zailskienės pastebėjimu, tokį būrį susirinkusiųjų parodos atidaryme jau seniai teko matyti. Administracijos direktorė taip pat džiaugėsi, kad Prienų krašte yra daug entuziastų, kurie dirba, norėdami garsinti Prienų istoriją, tačiau, jos teigimu,visi dirba savame kampelyje, o, suvienijus bendras jėgas, būtų galima pasiekti puikių rezultatų.
Rimantė Jančauskaitė