Ar informacija apie elgesį grėsmių atveju pasiekiama kiekvienam?

Pastaraisiais metais pasaulį drebinant įvairioms krizėms, visuomenei kyla daug klausimų: kas būtų, jeigu būtų, ką reikėtų daryti, pavyzdžiui, karo atveju? Įprastai tokią informaciją bandome susirasti internete, atsakymus į dažniausiai užduodamus klausimus įvairios organizacijos stengiasi pateikti lakstinukuose, nedidelėse knygelėse. Tačiau Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje apie 500 000 žmonių dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali skaityti įprasto teksto. Ką daryti tokiems žmonėms, kaip yra užtikrinami jų informacijos prieinamumo saugumo klausimais poreikiai?
Arčiausiai žmonių, negalinčių skaityti įprasto teksto, ko gero, yra Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), atliepianti tokių asmenų kultūrinius ir informacinius poreikius. Bibliotekos vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjos Justinos Gagarinos teigimu, visų mūsų – ir besinaudojančių Lietuvos aklųjų bibliotekos paslaugomis, ir visiškai neįsivaizduojančių savęs su knyga, poreikiai yra vienodi – mes visi norime gauti mums reikalingą informaciją. Tik ją, priklausomai nuo mūsų skirtingų būklių ir galimybių, reikia pateikti skirtingais būdais: kažkam įgarsinti, kažkam atspausdinti Brailio raštu, pateikti gestų kalba, pavaizduoti paveikslėliais ar užrašyti lengvai suprantama kalba.
Anot LAB vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėjos, žmonių, negalinčių skaityti įprasto spausdinto teksto, yra ne taip ir mažai. Ir nors jau 56-erius metus veikiančios Lietuvos aklųjų bibliotekos pirminė paskirtis buvo aptarnauti žmones, turinčius regos sutrikimų (neregius ir silpnaregius), pastebėta, kad įgarsinta informacija gali būti naudinga kur kas platesniam vartotojų ratui. „Kokios dar problemos, nesusijusios su regos sutrikimais, gali apsunkinti ar net padaryti neįmanomu spausdinto teksto skaitymą? Visų pirma, tai – mokyklinio amžiaus vaikai, turintys skaitymo sutrikimų (disleksiją). Lietuvoje tai vis dar nauja tema, apipinta mitais ir nesupratimu. Vaikai, kuriems sunku skaityti įprastai, dažnai nurašomi kaip negabūs, tingintys ir pan. Tačiau tai nėra tiesa! Pritaikius mokyklai reikalingą informaciją, ją įgarsinus, ne verčiant skaityti tekstą, o duodant išklausyti įgarsintą variantą, galima pasiekti puikių rezultatų. Kaip rodo užsienio šalių patirtis, tokių mokyklinio amžiaus vaikų gali būti net iki 10 proc.
Taip pat yra daugybė žmonių, kurie dėl įvairių įgimtų ar įgytų fizinių būklių negali skaityti, nes tiesiog negali fiziškai išlaikyti knygos rankose. Pavyzdžiui, žmogus, patyręs insultą, nusilpęs po chemoterapijos, iš dalies ar visai paralyžiuotas, nevaldantis rankų. Tokios būklės gali būti laikinos ir nuolatinės. Vyresnio amžiaus žmonės pajunta, kad pradeda silpti rega, darosi vis sunkiau prisiderinti akinius skaitymui, kol galiausiai nusprendžiama, kad „tai jau nebe man“… Žmonės, turintys intelekto sutrikimų, taip pat gali naudotis garsiniais leidiniais. LAB darbuotojai kuria specialią pritaikytą leidinių seriją, kurioje pateikiami mažesnės apimties tekstai, paprastesne kalba, su muzikos, gamtos garsų intarpais. Kitais metais Lietuvos aklųjų biblioteka pakeis savo pavadinimą – vadinsimės Lietuvos audiosensorine biblioteka. Pavadinime „slepiasi“ du pagrindiniai būdai, kaip kitaip pateikti informaciją, – audio (klausantis), sensorika (pasinaudojant lietimo pojūčiu – Brailio raštas, liečiamosios (taktilinės) knygos). Tikimės, kad visoms galimų vartotojų grupėms bus aiškiau ir drąsiau į mus kreiptis, nes bibliotekos pavadinime nebebus nurodoma tik viena vartotojų grupė“, – pasakoja J. Gagarina.
Specialistė akcentuoja, jog kitaip skaitantis žmogus, pagal savo skaitymo poreikius, niekaip nesiskiria nuo skaitančio įprastai. Jos teigimu, vienintelis dalykas, kuris, deja, skiria – tai pasiūlos dydis. Lietuvos aklųjų biblioteka yra pagrindinė žmonių, negalinčių skaityti spausdinto teksto, aprūpintoja literatūra. Ji kiekvienais metais įvairiais pritaikytais formatais pasiūlo maždaug 15 proc. visos metinės leidybinės produkcijos Lietuvoje, o tai yra daugiau nei 400 pavadinimų leidinių, dauguma iš jų yra įgarsinti leidiniai. „Mūsų biblioteka ne tik stengiasi pateikti pritaikytais formatais kitų Lietuvos leidėjų išleistas knygas, žurnalus, bet ir bendradarbiauti su jais, kad kuo didesnis kiekis leidinių būtų prieinamas žmonėms, kurie negali skaityti spausdinto teksto“, – sako LAB atstovė.
J. Gagarina pabrėžia, jog LAB padaliniai veikia visuose didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje) ir Ukmergėje. Tačiau kiekvienas padalinys yra atsakingas ne tik už tame mieste gyvenančių skaitytojų aptarnavimą, bet ir už visą regioną. Kiekviename padalinyje lankytojai gali gauti įgarsintų knygų, leidinių Brailio raštu, pasimokyti kompiuterinio raštingumo, susipažinti su informacinio raštingumo pagrindais, dalyvauti edukaciniuose ir kultūriniuose renginiuose. LAB atstovė džiaugiasi, jog biblioteka turi nemažai partnerių (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos filialų, globos namų, ligoninių, mokyklų, pedagoginių psichologinių tarnybų), padedančių pasiekti tikslinę auditoriją ir užtikrinti jiems informacijos prieinamumą. J. Gagarinos teigimu, šiuo metu pagrindinė LAB bendradarbiavimo vystymo kryptis – bendradarbiavimas su Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklu. „Juk kiekvienas iš mūsų norėtume mums reikalingas paslaugas gauti kuo arčiau ir mums puikiai pažįstamoje vietoje. Kas geriau gali atlikti šią misiją, jei ne vietinė, bendruomenei puikiai pažįstama viešoji biblioteka?, – retoriškai klausia LAB vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja. Šiam bendradarbiavimui įtvirtinti ir plėstis biblioteka turi įrankį – LAB administruojamą virtualią biblioteką ELVIS (www.elvislab.lt). Ji, priešingai nei fizinė biblioteka, atvira 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Anot J. Gagarinos, virtualioje bibliotekoje kitaip skaitančiųjų laukia 15000 pavadinimų leidinių (knygų, žurnalų, taip pat kino filmų ir spektaklių su garsiniu vaizdavimu ir kt.). Svarbu paminėti, kad LAB darbuotojai apmoko kolegas iš viešųjų bibliotekų, kad jie galėtų padėti atėjusiam skaitytojui užsiregistruoti ir atsisiųsti norimus leidinius. „Mūsų tikslas, kad ir atokiausiame Lietuvos kampelyje norintis skaityti žmogus, kuris negali to daryti įprastu būdu, būtų aprūpintas jam reikalingais leidiniais ir jam prieinamu formatu“, – akcentuoja LAB atstovė.
Beje, nuo kitų metų kitaip skaitančių poreikius užtikrinanti biblioteka yra pasiryžusi aktyviai didinti ELVIS vartotojų skaičių: į gatves išriedės specialus ELVIS autobusiukas, kuris lankys miestus, miestelius, kaimus. „Padedami aktyvių vietos žmonių ir bendruomenių pristatysime gyvai savo paslaugas, apmokysime jomis naudotis. Manau, Birštonas ir Prienai būtinai bus mūsų maršrutų žemėlapyje“, – netolimos ateities planais dalijasi J. Gagarina.
Paklausta, kaip LAB užtikrina žmonių, turinčių sunkumų skaityti įprastą tekstą, gauti informaciją apie grėsmes ir kaip nuo jų apsisaugoti, LAB darbuotoja pabrėžia, jog biblioteka nėra tokios informacijos kūrėja. Ji, kaip ir kitos įstaigos, tik gauna su krizių valdymu susijusią informaciją iš tokių atsakingų institucijų, kaip Krašto apsaugos ministerija ir pan. „Jeigu užeitume į elvis.lab.lt, rastume bent trejetą įgarsintų leidinių, kurie papildė mūsų bibliotekos fondą šiais metais: „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui. Rimti patarimai linksmai“; „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą. Aktyvių veiksmų gairės“; A. Daugirdas. „Išgyvenimo atmintinė“. Šie leidiniai atsirado žiemą, reaguojant į Rusijos agresiją ir situaciją Ukrainoje. Bibliotekos socialiniuose tinkluose taip pat dalinamės nuorodomis į oficialią ir patvirtintą informaciją, kaip elgtis“, – sako J. Gagarina.
Jos nuomone, visos atsakingos institucijos, pateikiančios ne tik su saugumu susijusią, bet ir bet kokią kitą svarbią informaciją, turėtų būti suinteresuotos, kad ta informacija būtų prieinama ir suvokiama visiems: pasirenkant tinkamus komunikacijos kanalus (pavyzdžiui, ne visi senjorai suras informaciją, kuri bus pateikiama socialiniuose tinkluose, ne visi jauni žmonės klauso radijo), suprantamą kalbą, kiek įmanoma vengiant mokslinių, teisinių ar kanceliarinių terminų. Specialistės įsitikinimu, labai svarbu pasirinkti ir tinkamą informacijos pateikimo formatą. Pavyzdžiui, neregiui nevalia pateikti rašytinės informacijos kaip paveikslėlio, nes jis, naudodamasis garso sinteze, taip pateiktos informacijos neperskaitys… Silpnaregiui svarbus šrifto dydis, kontrastas ir pan., disleksiją turinčiam žmogui nepatogumų sukels netinkamai parinktas šriftas. Intelekto negalią ar sutrikimą turintiems informacija turėtų būti pateikiama lengvai suprantama kalba.
J. Gagarina akcentuoja, jog kiekvienas, rašydamas bet kokį tekstą, kuriuo nori perduoti informaciją, pirmiausia, turėtų savęs paklausti, kas yra tos žinutės adresatas, kokiu būdu jam perduoti informaciją, kad ji būtų be didelių trukdžių ir sunkumų perskaitoma ir suvokiama taip, kaip to norėjo siuntėjas. „Gana dažnai pastebimi atvejai viešojoje erdvėje, kai žinutės prasmė ir tekstas nueina į antrą planą, pirmą vietą užleisdami ne kam kitam, o vaizdui, paveikslėliams, spalviniams efektams, kurie gali užgožti pačią žinutę ar padaryti ją sunkiai įskaitomą ir nesuprantamą. Norint ir įdedant pastangų tikrai galima sukurti ir vizualiai gražų vaizdą, ir išryškinti norimą perduoti informaciją. Turbūt geriausias patarimas būtų toks: reikalingas nuolatinis bendradarbiavimas tarp valdžios, savivaldos institucijų, verslo pusės su nevyriausybinėmis organizacijomis, vienijančiomis žmones, turinčius įvairių negalių, sutrikimų ar individualių reikmių. Tik nuolat pasitikrinant, testuojant galima gauti geriausią, visiems priimtiną rezultatą“, – mintimis dalijasi Lietuvos aklųjų bibliotekos Vartotojų aptarnavimo skyriaus vedėja.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Esu saugus, kai žinau.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *