„Visuotinės gynybos ambicijos įgyvendinimas reikalauja sanglaudos ir darnos“

(Ne)išnaudotos galimybės

Ukrainoje prasidėjęs karas sukrėtė kone visą Lietuvą – visuomenė pademonstravo išskirtinę vienybę, telkiant pagalbą nuo karo kenčiantiems žmonėms, o valdžios institucijos ėmėsi veiksmų, stiprinant šalies gynybą: padidino gynybos finansavimą, iš naujo peržiūrėjo su gynyba susijusius įstatymus, pradėjo rengti naują pilietinio pasipriešinimo strategiją, ėmėsi kitų veiksmų.
Jau daug metų kalbame, kad piliečiai – tai geriausia ir stipriausia jėga valstybėje, tačiau kaip suaktyvinti visuomenės įsitraukimą į visuotinę gynybą ir kaip šioje srityje galėtų padėti nevyriausybinės organizacijos ir verslas – apie tai lapkričio 15 d. Lietuvos nacionalinės saugumo konferencijos metu diskusijoje „Visuomeninių ir verslo organizacijų vaidmuo visuotinėje gynyboje“ kalbėjo Vilniaus universiteto ir Lietuvos karo akademijos docentas dr. Deividas Šlekys, Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) Taline studijų vadovas ir tyrėjas Tomas Jermalavičius, Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis, žurnalistas, Šaulių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės karys savanoris Edmundas Jakilaitis bei Raseinių rajono savivaldybės meras, Šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo 2-osios rinktinės Ariogalos kuopos šaulių vadas Andrius Bautronis.

Anot dr. D. Šlekio, gynyboje, ypač karybos istorijoje, matoma daug spontaniškumo, mat žmonės, būdami savo rajonuose, savo gatvėse spontaniškai gali ginti savo kraštą ir su ginklu, ir be ginklo. Todėl valstybė turi stengtis sukurti infrastruktūrą – ne tik kelius, bet ir teisinę bazę, administracinius pajėgumus, ruoštis visuotinei gynybai bei įgalinti pačių žmonių norą veikti. Kaip teigia docentas, paprasto piliečio santykis su valstybe turi būti sembiotinis – valstybė negali nuleisti visko iš viršaus, nes tada tai nebus pilietinis veiksmas, mat pilietiškumas ir yra apie tai, kad žmonės savo noru ką nors daro, tačiau negalima leisti ir visiškos savivalės piliečio atžvilgiu, kad šis gintųsi kaip nori. Taigi, D. Šlekio pastebėjimu, čia ypač svarbus tarpininkas, kuris gali leisti įgyvendinti tą santykį ir simbiozę tarp valstybinių įstaigų ir eilinio piliečio, o tas tarpininkas – tai įvairios organizacijos: NVO, verslo, pilietinės, Šaulių sąjunga ir kt.
Tai, jog plataus saugumo ir visuotinės gynybos ambicijos įgyvendinimas reikalauja sanglaudos ir darnos tarp valstybinio, nevyriausybinio sektoriaus, privataus verslo ir taikos, ir krizių metu akcentavo ir T. Jermalavičius. Visgi, jo teigimu, tokia sanglauda ir darna neatsiranda per naktį ir niekada nebūna ideali, o jos siekį palengvina ar apsunkina įvairūs faktoriai.
„Kalbant apie nacionalinį lygį, turime suvokti, kad kiekviena šalis turi daugiau ar mažiau unikalias kultūras: politinę, strateginę, karinę, teisinę, administracinę ir verslo kultūrą. <…> Kiekviena šalis, kaip saugumo bendruomenė, gali turėti ir privalumų, ir trūkumų bei suvaržymų, kuriant visuomenės gynybą“, – konferencijos metu sakė ICDS Taline studijų vadovas ir tyrėjas.
Anot J. Jermalavičiaus, kultūroms, kuriose yra platus sutarimas dėl iššūkių ir grėsmių nacionaliniam saugumui, jų pobūdžio, paremtas nuolatine ir kokybiška visus įtraukiančia diskusija bei kritiniu mąstymu ugdomu piliečiams nuo mažens, bei šalims, kuriose karinė galia ir karinės organizacijos, visuomeninis sektorius ar verslas nėra laikomos blogybe, o valdžia nemano, kad ji viską gali organizuoti hierarchijos principu, nuleidžiant viską iš viršaus ir diktuojant visus veiksmus, kuriuos savanoriškai dalyvaujančios organizacijos privalo vykdyti, visuomenės gynybos kūrimo procese sekasi geriau.
Beje, kaip ir toms kultūroms, kuriose kiekvienas sektorius, kiekviena organizacija, kiekvienas pilietis mato ir suvokia savo vaidmenį nacionaliniam saugume ir yra pasirengęs jį įgyvendinti praktikoje. „Kaip parodė Ukrainos patirtis, kas tai bebūtų: bažnytinės labdaros organizacijos, šilumos ir elektros tiekėjai, beglobių gyvūnų globėjai, dirbtinio intelekto startuoliai, supermarketų tinklai, mokyklos, medžiotojų klubai, naujienų portalai, net parodų ir koncertų organizatoriai – visi gali rasti savo nišą ir vaidmenį sunkios krizės ar karo atveju. Bet tam reikia mąstyti iš anksto – planuoti, kaip galima prisidėti prie bendro šalies atsparumo ir išgyvenimo, o ne atsikalbinėti, kad „mes sumokėjome mokesčius ir čia jau yra valstybės atsakomybė“, – apie visuomenės vaidmenį gynyboje kalbėjo T. Jermalavičius.
Gynybos ir saugumo eksperto pastebėjimu, Šiaurės Europos šalyse kurti visuotinę gynybą sekasi kur kas geriau nei daugelyje kitų šalių būtent todėl, jog ten visuomenės pasižymi itin aukštu tarpusavio pasitikėjimo lygiu.
Anot T. Jermalavičiaus, kalbant apie organizacijas, komandų galias ir individualių žmonių charakteristikas, visuotinei gynybai ypač reikalinga: gebėjimas identifikuoti partnerius, žinoti jų misiją ir surasti bendradarbiavimo formas, numatyti ir paruošti organizacijų instrumentus ir resursus bendradarbiavimui. Taip pat šiame kontekste ypač svarbi yra lyderystė ir verslumas, mat ir kare prireikia puikių derybininkų bei žmonių, gebančių prognozuoti, numatyti tendencijas ir naujas galimybes, vertinti rizikas bei dinamiškai ir lanksčiai veikti. Tokių žmonių, pasak eksperto, mūsų valstybiniame sektoriuje ypač trūksta.
Kaip sakė ICDS Taline studijų vadovas ir tyrėjas, Ukraina pademonstravo, koks svarbus žmonių gebėjimas improvizuoti, kolektyviai spręsti problemas be išankstinio plano, prisitaikyti prie greitai besikeičiančių aplinkybių. Ir kokius stebuklus gali daryti valstybinės institucijos, kuriose dominuoja startuolio verslumo kultūra, o ne siauras biurokratizuotas savo vaidmens suvokimas. „Skaitmeninių reikalų ministerija Ukrainoje tapo įspūdinga karo mašina. Kokia Lietuvos ministerija gebėtų priimti tokį transformacijos per vieną naktį iššūkį?“, – retoriškai klausė T. Jermalavičius.
Tiesa, ne viskas taip blogai, mat, pranešėjo pastebėjimu, paskutinio meto krizėse Lietuvos šaulių sąjunga pademonstravo ypatingą savo vertę ir, anot T. Jermalavičiaus, vargu, ar kas kitas sugebėtų nukreipti savanorišką energiją ir partnerystę tokio skirtingo pobūdžio krizėms suvaldyti.
„Be Šaulių sąjungos Lietuvos saugumo bendruomenė būtų skurdesnė ir silpnesnė. Įstatymų pokyčiai, didinantys organizacijos vaidmenį, jau yra realybė, bet laukia daug iššūkių, judant visuotinės gynybos idealo link ir atsiranda daug pamokų, ypač iš karo Ukrainoje, kurias reikia išmokti ir pritaikyti Lietuvos kontekste. Ir tos pamokos neturi būti suvestos vien į karinę dimensiją. Šaulių sąjunga turi būti vienas ir platus saugumo požiūrio šaltinių, būti patraukliu partneriu visiems, norintiems save realizuoti, stiprinant nacionalinį saugumą. Tapti vienu iš tų Lietuvos atsparumo branduolių, tuo integratoriumi tarp trijų sektorių, per kurį tekėtų: žinios, patirtis, resursai, komunikacija iš pačių įvairiausių saugumo bendruomenės kampelių“, – per Šaulių sąjungos pavyzdį nevyriausybinio sektoriaus prasmę saugumo srityje akcentavo T. Jermalavičius.
Šaulių sąjungos nario, žurnalisto E. Jakilaičio pastebėjimu, tinkamai bendradarbiaudama su valstybinėmis institucijomis, kiek įmanoma, labiau išlaisvinant valstybinių institucijų pasitikėjimą pilietine visuomene bei deleguojant jai daugiau atsakomybių, visuomenė gali padaryti neįtikėtinai didelių dalykų.
Viso to pavyzdys yra ne tik E. Jakilaičio vadovaujamos organizacijos „Stiprūs kartu“ veikla, bet ir šaulių įdirbis, formuojant naują Šaulių sąjungos ambiciją, teisės aktų pakeitimus. Pasak E. Jakilaičio, Šaulių sąjunga gali veikti visose svarbiausiose valstybės funkcijose, todėl džiugu, jog ir valstybės institucijos tą supranta ir tame dalyvauja. „<… >Manau, kad mes dabar esame ypatingai didelių pokyčių momente“, – konferencijos metu sakė Sąjungos narys.
Anot Raseinių savivaldybės mero A. Bautronio, visuomeninių organizacijų įsitraukimo ir pilietinės gynybos kontekste, Raseiniai turi išskirtinę patirtį, mat 2021 metais Raseiniams teko iššūkis priimti pabėgėlius iš Afganistano, o šiame procese didelį vaidmenį atliko visuomeninės organizacijos, ypač Šaulių sąjunga, ir verslas.
Visgi, A. Bautronio įsitikinimu, įvertinus nevyriausybinių organizacijų ir verslo indėlį visuomeninėje gynyboje esame dar ne viską išnaudoję, mat skirdami daug dėmesio valstybinio lygmens nevyriausybiniam sektoriui, pamirštame lokalių organizacijų potencialą savivaldybėse ir netgi seniūnijose. „Kol kas visuomenės gynyboje vis dar mažai kalbama apie miesto ir kaimų bendruomenes. Galbūt kažkam tai yra ir tam tikra naujovė, bet savivaldos lygmeniu tai yra vienos aktyviausių visuomeninių organizacijų, kurios turi labai aiškų tikslą ir potencialą, aiškią struktūrą ir netgi infrastruktūrinius objektus, kuriuose būtų galima telkti, organizuoti ir dėlioti. Puikus pavyzdys – Ukrainoje prasidėję karo veiksmai, kurių metu bendradarbiavimas tarp bendruomenių ir verslo davė puikių rezultatų: teikiant humanitarinę pagalbą, inicijuojant medicininę paglbą, renkant aukas ir lėšas ir jas skiriant Ukrainai“, – apie kaimų bendruomenių įtraukimą į pilietinės gynybos koncepciją kalbėjo Raseinių rajono meras. A. Bautronio teigimu, nereikia bijoti jomis pasitikėti, o kalbant apie organizacijų įsitraukimą į pilietinę gynybą, reikėtų aiškiai įsivardinti, kad visuomeninės organizacijos gali prisidėti ne tik prie aplinkos gražinimo, bet ir į priedangų sutvarkymo, jų priežiūros. O skiriant finansavimą tokioms organizacijoms būtų galima įtraukti prioritetą – visuomenės telkimas ir gynyba. Mero teigimu, tai galėtų būti įgyvendinama pačiomis įvairiausiomis formomis – nuo renginių iki mokymų.
Beje, anot jo, kol tam tikri vyriausybės ar ministerijų mechanizmai pradeda suktis, nevyriausybinės organizacijos, bendradarbiaudamos su verslu, dažnai jau padaro tam tikrą indėlį. Apie tai konferencijos metu kalbėjo ir A. Romanovskis.
Lietuvos verslo konfederacijos prezidento pastebėjimu, apie verslą daugelis turi klaidingų įsitikinimų, o dažniausias iš jų – „verslui svarbiausia tik pinigai“. Tačiau, pasak A. Romanovskio, svarbu suprasti, jog valstybę ir sudaro verslas, nevyriausybinės organizacijos ir valstybinės institucijos.
„Aš galiu tik apgailestauti, kad iki šių metų apie verslo dalyvavimą visuotinėje gynyboje arba apskritai nacionalinio saugumo sistemoje nebuvo kalbų. Kai buvo svarstoma jau šiuo metu priimta Nacionalinė darbotvarkė dėl pilietinio pasipriešinimo, iš pradžių verslo ten nebuvo… Aktyviai dalyvavo visuomeninės organizacijos, bet verslo, kaip faktoriaus pas politikus net nebuvo.<…> Ir kai mūsų organizacija pateikė pasiūlymus, kad verslas galėtų būti integruotas, tik tada politikams suskambėjo tas skambutis <…>. Ir tai parodo, kad tas požiūris po truputį keičiasi“, – apie požiūrį į verslo vaidmenį gynyboje konferencijos metu pasakojo A. Romanovskis.
Pasak Verslo konfederacijos prezidento, šiuo metu vis dar trūksta aiškaus struktūrinio vyriausybės požiūrio, kaip reikia dirbti su verslu ir, kad verslas suprastų, koks yra jo vaidmuo nacionalinės gynybos sistemoje. A. Romanovskio teigimu, yra daugybė schemų, ypač kai kalbama apie nacionalinio saugumo institucijų bendradarbiavimą su verslu, kurias galima pritaikyti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Suomijoje didesnių įmonių vadovai, valdybos nariai reguliariai „praeina“ nacionalinio saugumo kursus, paruošimą, kad jie suprastų savo vaidmenį. Be to, santykyje su verslu svarbus abiejų pusių laimėjimo principas ir, kaip sakė A. Romanovskis, dabar, kai daug kas diskutuoja apie civilinės saugos priemones, požemines automobilių stovėjimo aikšteles-slėptuves, reikia pagalvoti ir apie biurokratinių procesų palengvinimą.
Kaip konferencijos metu pastebėjo A. Bautronis, šalies gynyboje reikalingas bendradarbiavimas ir darna. „Karyba, pasitikėjimas, komanda, patriotiškumas, pilietiškumas ir atjauta – štai ko mums reikia šiandien, kad mūsų valstybė būtų stipri, bet tam turi prisidėti visi – nuo darželio iki universiteto, nuo universiteto iki verslo, nuo verslo iki organizacijų ir iki bendruomeninių gyvybiškai svarbių funkcijų. Tada mes turėsime susitelkimą ir vienybę“, – tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmę akcentavo A. Bautronis.
Rimantė Jančauskaitė