Visada turime kuo pasidalinti

Kas yra žmonių santykių pagrindas? Aišku, bendravimas. Juk viena griežčiausių bausmių visada buvo atskyrimas nuo kitų. Mokslininkai teigia, kad ryšys su kitais, bendrystė yra viena svarbiausių žmogiškųjų vertybių. Be jos neįmanoma būti laimingam, patirti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą. Anot vokiečių poeto J. V. Gėtės, „geriausias būdas išlaikyti draugystę – dalytis mintimis apie savo darbus, dalyvauti bendroje veikloje“.
Kiekvieną pirmadienį į šviesų, erdvų kambarį, vadinamą svetaine, renkasi Prienų sveikos gyvensenos klubo „Versmenė“ nariai. Per pandemiją, jei tik nebūdavo griežtų ribojimų, versmeniečiai susitikdavo miške ar parke, tad klubo veikla niekada nebuvo nutrūkusi. Bet kaip nesinaudoti tokia jaukia erdve po stogu? Nuo pat rugsėjo pabaigos čia vyksta patys įvairiausi užsiėmimai.
Kokia bebūtų vasara, kaip bedejuotume, kad kažkas neužaugo, sukirmijo, nuskendo po liūčių ar išdžiūvo nuo sausros – vis tiek rudenį sutinkame pilnais krepšiais uogų, vaisių, daržovių. Tad ir pirmas užsiėmimas buvo skanus, kvapnus, net pikantiškas – „Mano pagardas – pats įdomiausias“. Versmenietės susirinko svetainėje su savo pagamintais gardėsiais – išragauti, aptarti, pasidalinti receptukais. Visokių skanumynų prisinešė: marinuotų slyvų su česnakais, mišrainių iš morkų, paprikų, svogūnų, skanėstų iš vyšnių ir šokolado, trintų šermukšnių su medumi ir graikiniais riešutais, obuolienės su aronijomis ar egzotiniais vaisiais, gėrimo su topinambo žiedais ir t.t. Bus kuo žiemą pasilepinti, svečią nustebinti!
Kitas susitikimas buvo skirtas pakalbėti apie Gamtos dovanojamus vaistus, sukauptus mažoje šermukšnio ar putino uogelėje, serenčio ar ežiuolės žiedelyje, riešuto branduolėlyje, kiaulpienės lapelyje ar svogūno rusvame lukšte. Versmenietės pačios nepėsčios, nuo pat klubo įsikūrimo pradžios domisi augalų pasauliu, bet paklausyti žolininkės, Marijampolės trečio amžiaus universiteto gamtos mokslų fakulteto dekanės Monikos Smilgytės tikrai naudinga ir įdomu. Viešnia nuklojo stalą ryškiomis rudeninėmis uogomis, kaštonais, riešutais, žiedais, užplikė arbatos. Pasakojo apie kiekvienos jų poveikį žmogaus organizmui, pagalbą sau natūraliomis priemonėmis. Nuolat priminkime sau – Gamta tiesia mums savo dosnią ranką, nepatingėkime priimti jos dovanų!
„Skaitymas protui – tolygu fiziniai pratimai kūnui“. (Dž. Adisonas). Taip, skaitymo nauda seniai įrodyta, bet juk skaitome ne dėl to, kad pagerintume smegenų veiklą, didintume pasitikėjimą savimi ar išvengtume senatvinės demencijos? Skaitome, nes knygos mums reikia kaip gero draugo, pašnekovo, patarėjo. Pasikalbėti apie knygas pirmadienio svetainėje susirinko nemažas būrelis versmeniečių. Susižavėję, karštai jie kalbėjosi apie ką tik perskaitytas ar kažkada anksčiau sielą palietusias knygas – romanus, biografines, istorines, dokumentines. Vyravo lietuvių rašytojai: D. Kajokas, A. Ruseckaitė, J. Gaižauskas, G. Viliūnė, B. Galdikas, N. Narmontaitė, L. Eva, H. Kunčius, V. Bubnys, E. Šimkūnaitė, D. Teišerskytė, V. Palčinskaitė. Ore tiesiog plasnojo Knygos Dvasia.
„Kokia mergelė, tokia skarelė“. Tai iš lietuvių liaudies tautosakos skrynios. Dabar moterys skarelių ant galvos beveik nebenešioja. O kažkada buvo privaloma ištekėjusios moters drabužio dalis. Vienokia skarelė darbui, puošni, šilkinė – bažnyčion, kermošiun. Bet skarelė, šalikėlis ar rimtas, storas šalikas neužmirštas ir kartais net būtinas moters aprangos aksesuaras ir šiandien. Kaip jį dailiai, išmoningai užsirišti, kad puoštų, pagyvintų jau pabodusią suknelę arba šiltai priglustų prie kaklo pučiant žvarbiam vėjui? Birutei pasiūlius užsiėmimas svetainėje toks ir buvo – pasimokyti įvairių kaklaskarės užsirišimo būdų.
O kitas pirmadienio pokalbis svetainėje buvo skirtas veido priežiūrai. Yra toks posakis: „Grožis jaunystėje – gamtos dovana, grožis senatvėje – pačios moters laimėjimas“. Klubo narė Stasė paruošė tikrą praktinę pamoką apie veido raumenis, masažo poveikį, parodė daug pratimų, apdovanojo savo gamybos kauke. Bet prieš tai paklausė, ką reiškia būti gražiai. Po įvairių pastebėjimų buvo padaryta išvada: grožis – tai dvasios būsena. Jauskis graži, ir visi tai pastebės. Na, o jeigu kam atrodo, kad vyresniame amžiuje rūpintis savo išvaizda beprasmiška, tegu paskaito F. Given knygą „Mano grožis – ne tavo reikalas“!
Sūduva (Suvalkija) – įdomi, turtinga, išskirtinė. 2022-ieji metai skirti šiam kraštui paminėti. Susitikime svetainėje kalbėta apie sudėtingą šio Lietuvos kampelio istoriją, čia gyvenusias baltų gentis, jų likimą. Šiemet sukako 600 metų, kai Sūduva yra Lietuvos dalis, tą įtvirtino Melno taikos sutartis 1622 metais. Skaidrės priminė iškilius šio krašto žmones, kelionių metu lankytus miestelius, dvarus, piliakalnius. Ryto susitikimas baigėsi skaniai – garsiojo suvalkietiško skilandžio ir lašinių ragavimu.
O lapkričio pradžioje tarsi pratęsėme vasarą vykusius „Miško svetainės“ užsiėmimus ir rinkomės prie partizanų kapų Skersabalio senkapiuose. Kiekvienais metais Vėlinių laikotarpiu lankome senas ar išnykusias kapinaites, pilkapynus, pokario kovotojų žūties ar amžinojo poilsio vietas. Tą dieną parymojome, pasimeldėme Skersabalio miške prie aštuonių partizanų kapų ir vienišo kryžiaus vietoj buvusios Bubnių sodybos. Albina ir Leonora papasakojo apie čia palaidotų jų artimųjų skaudžius likimus, visiems priminusius tragiškus, vis labiau tolstančius laikus.
Sunku išvardinti visus, kurie prisidėjo, siūlė ir vedė tuos mielus, prasmingus susitikimus, virė arbatą, pašlavė grindis, palaistė gėles. Nes visi ne tik imame, bet ir duodame – žinias, įspūdžius, pagalbą, užuojautą. Tai ir yra bendrystė.
Dainora Šaltienė, klubo narė